S.Beckett „Mirties chemija“ ir „Įrašyta kauluose“

Knygos anotacija:

„Mirties chemija". Deividas Hanteris buvo žymiausias teismo medikas visoje Anglijoje. Tačiau po žmonos ir dukters žūties jis palieka Londoną ir persikrausto į mažą kaimelį kaip paprastas gydytojas. Niekas iš kaimiečių nežino jo praeities. Po trejų ramaus gyvenimo metų du berniukai randa vietinės rašytojos lavoną su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Kaip medikas, Hanteris privalo apžiūrėti negyvėlę – o tuo metu pradingsta antra kaimelio gyventoja. Įtarimas krinta ant gydytojo, nes jis visiems vis dar tebeatrodo svetimas…

„Mirties chemija” – įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys kaimo gyventojai ir daugybė versijų, kurias pasitelkęs autorius nepaprastai gudriai vedžioja skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, kaime isterija apima vis daugiau žmonių, nes vieną žiaurią ir keistą žmogžudystę veja kitos.
Kiek skausmo ir nelaimių galima pakelti? Kas yra blogis ir kodėl žmonės taip žiauriai elgiasi vieni su kitais? Deividas Hanteris ieško atsakymų į šiuos klausimus, bandydamas suprasti, ką mes padarome su savo ir kitų gyvenimais. Jis irgi tik žmogus, kaip mes visi, bet jo teismo medicinos žinios ir talentas padeda jam įžvelgti tai, ko nepastebi kiti.
„Įrašyta kauluose". Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu.
Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.
„Įrašyta kauluose” – pašėlusios įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų, todėl autoriui pavyksta klastingai vedžioti skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, žiaurumas neslūgsta, knyga kupina nejaukių paslapčių, kurios apgaubia tyrėją tarsi kokonas.

Mano mintijimai: 

Labai įtraukiantys ir lengvai susivalgantys detektyvai. Rekomenduoju. Nors ir nesu detektyvų mylėtoja, bet tikrai labai noriai suskaičiau. Pirmojo pabaigą atspėjau, antrojo – ne, todėl pastarajam rašyčiau papildomą pliusą už nenuspėtą siužeto vingį. Sakyčiau, labai geras vertimas – akys tiesiog slysta tekstu, nekliūva už atskirų žodžių, gremėzdiškų išsireiškimų.

Labai patiko teismo medicinos intarpai: kaip yra lavonai, kaip iš sudžiūvusios ir susitraukusios pirštų odos išgauti pirštų antspaudus, kaip dega audiniai ir kaulai, kaip gali sudegti kūnas, kai aplinkui daugiau niekas nesudega. Būtent šie intarpai ir buvo tas kabliukas, kuris užkabino. Kai tik naujoji knyga („Mirusiųjų šnabždesiai“) atsiras bibliotekoje, būtinai griebsiu.

Kertesz Imre „Be likimo“

Knygos anotacija:
Romane „Be likimo" nusikeliame į Budapeštą, kur gyvena žydų berniukas vardu Diordis Kiovešas. Siaučiant Antrajam pasauliniam karui jo tėvas išsiunčiamas į darbo stovyklą, o penkiolikametis Diordis įdarbinamas privalomiesiems darbams naftos gamykloje. Vieną vasaros rytą pakeliui į darbą Diordį ir kitus žydų berniukus sučiumpa ir išveža į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Romane sunkūs koncentracijos stovyklos darbai ir alinančios gyvenimo sąlygos vaizduojamos jaunojo Kiovešo akimis. Skaitytojas pamažu susipažįsta su knygos herojumi, kuris į viską žvelgia šviesiai, nemoralizuodamas. Nors ir pats vargiai supranta, kas jam nutiko, nieko nekaltina ir turi tik vieną troškimą - išlikti. Su vaikišku naivumu atpasakoti koncentracijos stovyklų baisumai atrodo dar įtikinamiau, tikroviškiau. Galbūt ir todėl, kad herojus likimo smūgį priima kaip natūralų dalyką, nieko nesmerkdamas ir griežtai nevertindamas.
Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną ,,Be likimo" Imrė Kertėsas 2002 m. apdovanotas Nobelio premija. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Vengrijos rašytojas, įvertintas šia premija.

Mano mintijimai:

Autobiografinis pasakojimas apie žydą vaikinuką, išsiųstą į koncentracijos stovyklą - Buchenwaldą. Tokiose knygose man visad kliūna stilius: toks buitiškas, paprastas (nebūtinai prastas), be polėkio. Be abejo, suprantu, kad ne stilius čia svarbiausia, o istorija, išgyvenimai, kurių tikslas yra sukrėsti skaitytoją, priversti jį susimąstyti. Bet man vis tiek, kažkaip sunkiai skaitosi, dar sunkiau tampa objektyviai įvertinti - kas svarbiau: istorija ar literatūra.

O kalbant apie pačią knygą, tai ji, mano akimis, smarkiai neišsiskyrė iš kitų panašios tematikos knygų, bet patiko pati pabaiga, kurioje pasakojamas sugrįžimas iš stovyklos, bandymas paaiškinti tiems, kurie patys joje nebuvo, kurie jaučia „beveik“ kaltę, nes liko, nes nieko nedarė, nors niekas kitas jų nekaltina tik jie patys save.

P.Rothfuss "Vėjo vardas"

Knygos anotacija:

Patrick Rothfuss (Patrikas Rotfusas; g. 1973 m.) – amerikiečių autorius; jo pirmoji knyga “Vėjo vardas” tik išėjusi, sukėlė ažiotažą tarp maginės fantastikos skaitytojų; šiuo metu ji pelnytai atsiduria vienoje gretoje su “Žiedų valdovo” trilogija.
 “Vėjo vardas” – tai keliaujančių aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, “…nes dainavo visai nederamas dainas”. Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Kad galėtų priartėti prie paslapties, Kvoutas pasiryžta viskam. Jis gyvena kaip valkata Tarbeano gatvėse, kol įstengia pakliūti į Arkanumą, magijos universitetą. Tokio jauno ir gabaus studento universiteto sienos seniai neregėjo. Tačiau Kvoutas – ne tik gabus, bet ir išdidus, įžūlus, be to, labai neturtingas. Skandalai ir konfliktai, siekis bet kokia kaina išlikti universitete ir viltys priartėti prie čandrianus gaubiančios paslapties susipina su netikėtai atėjusia meile.
Jį vadino Kvoutu Paslaptinguoju, Kvoutu Bekrauju, Karaliaus Žudiku; jis pagrobė princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Jis sudegino Trebono miestą. Jis praleido naktį su Feluriana ir išėjo nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Jį išmetė iš universiteto, kai buvo tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Jis mėnesienoje vaikščiojo takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Jis kalbėjosi su dievais, mylėjo moteris ir rašė dainas, kurios pravirkdydavo menestrelius. Bet visa tai jo dar tik laukia… O kol kas jaunasis Kvoutas trokšta mokytis senosios magijos, leidžiančios valdyti ugnį ir žaibą. Trokšta sužinoti vėjo vardą.
 Raudonplaukis Kvoutas sėkme ir gabumais galėtų varžytis su Hariu Poteriu, o narsa ir šlove – su Frodu. Tai pasakojimas apie žinių troškimą, magiją, paslaptis, mirtį ir meilę.

Mano mintijimai:

Kam, o kam reikėjo lyginti šią knygą su „Žiedų valdovu“? Na, kam?

Paėmus knygą iškart tikiesi kažko tokio kolosalaus, išskirtinio, originalaus. Deja, tenka šiek tiek nusivilti. Knyga nėra bloga, tikrai ne. Tiesiog skaitymo malonumą sugadino per dideli asmeniniai lūkesčiai.

Pati istorija įtraukianti, įdomiai ir lengvai skaitosi, yra keletas negirdėtų/nematytų idėjų. Patrauklus pagrindinis veikėjas, gėrio/blogio, turtingųjų/vargšų konfliktai, meilės istorija, nuotykiai – viskas, ko reikia patraukliai knygai. Labai primena stebuklines pasakas iš vaikystės, nuotykių romanus iš paauglystės. Žodžiu, kaip bepažiūrėsi – kvepia nostalgija.

Labai malonus skaitalas J