Romane „Be likimo" nusikeliame į Budapeštą, kur gyvena žydų berniukas vardu Diordis Kiovešas. Siaučiant Antrajam pasauliniam karui jo tėvas išsiunčiamas į darbo stovyklą, o penkiolikametis Diordis įdarbinamas privalomiesiems darbams naftos gamykloje. Vieną vasaros rytą pakeliui į darbą Diordį ir kitus žydų berniukus sučiumpa ir išveža į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Romane sunkūs koncentracijos stovyklos darbai ir alinančios gyvenimo sąlygos vaizduojamos jaunojo Kiovešo akimis. Skaitytojas pamažu susipažįsta su knygos herojumi, kuris į viską žvelgia šviesiai, nemoralizuodamas. Nors ir pats vargiai supranta, kas jam nutiko, nieko nekaltina ir turi tik vieną troškimą - išlikti. Su vaikišku naivumu atpasakoti koncentracijos stovyklų baisumai atrodo dar įtikinamiau, tikroviškiau. Galbūt ir todėl, kad herojus likimo smūgį priima kaip natūralų dalyką, nieko nesmerkdamas ir griežtai nevertindamas.
Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną ,,Be likimo" Imrė Kertėsas 2002 m. apdovanotas Nobelio premija. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Vengrijos rašytojas, įvertintas šia premija.
Mano mintijimai:
Autobiografinis pasakojimas apie žydą vaikinuką, išsiųstą į koncentracijos stovyklą - Buchenwaldą. Tokiose knygose man visad kliūna stilius: toks buitiškas, paprastas (nebūtinai prastas), be polėkio. Be abejo, suprantu, kad ne stilius čia svarbiausia, o istorija, išgyvenimai, kurių tikslas yra sukrėsti skaitytoją, priversti jį susimąstyti. Bet man vis tiek, kažkaip sunkiai skaitosi, dar sunkiau tampa objektyviai įvertinti - kas svarbiau: istorija ar literatūra.
O kalbant apie pačią knygą, tai ji, mano akimis, smarkiai neišsiskyrė iš kitų panašios tematikos knygų, bet patiko pati pabaiga, kurioje pasakojamas sugrįžimas iš stovyklos, bandymas paaiškinti tiems, kurie patys joje nebuvo, kurie jaučia „beveik“ kaltę, nes liko, nes nieko nedarė, nors niekas kitas jų nekaltina tik jie patys save.
No comments:
Post a Comment