E.L.James "Fifty Shades of Grey"

Knygos anotacija:
Literatūrą studijuojanti Anastazija Stil, nenoromis nuvykusi imti interviu iš jauno, žymaus ir pasakiškai turtingo verslininko Kristiano Grėjaus, supranta sutikusi patrauklų, tačiau keistą baugulį keliantį vyrą. Nusprendusi, kad susitikimas susiklostė nevykusiai, nepasitikinti savimi Ana mėgina tą gražuolį vyrą pamiršti, bet vieną dieną jis netikėtai išdygsta jos darbovietėje ir neįprasti santykiai prasideda.

Tada Ana supranta – ji geidžia to vyro taip, kad neatsispirs. O Kristiano Grėjaus įspėjimas, kad geriau jo vengti, tik dar labiau audrina.

Užsimezgus aistringam romanui, Grėjus pareikalauja pasirašyti sutartį, pagal kurią jam būtų leista visiškai valdyti merginos gyvenimą. Pasirodo, žavusis verslininkas kankinamas vidinių demonų ir neįprastų poreikių. Pažindama Kristianą, mergina atranda savo troškimus ir atskleidžia tamsias Grėjaus paslaptis, kruopščiai slepiamas nuo visuomenės...

Mano mintijimai:

Skaičiau ilgai, į tarpus dar n knygų perskaičiau, o gale jau tik akimis permesdama. Kažkada paauglystėje skaityti meilės romanai savo laiku labai traukė (labiau turbūt ne siužetu, o žiniomis apie intymius dalykus. Taip, tikrai taip, mano paauglystėje internetas dar nebuvo visiems prieinamas, informacijos jame buvo ne tiek jau daug, o ir ta pati ne itin kokybiška ir tiksli... Sheron Stone kojos perkėlimo scena nemūvint kelnaičių (stringų tais laikais dar nebuvo) tada dar buvo skandalinga) Bet, matyt, viskam yra savas laikas. Jau per sena esu tokioms knygoms: nebemoku tiesiog mėgautis tuščiais svaičiojimais, nematyti banalybių, nekreipti dėmesio, kai suaugę veikėjai šneka kaip paaugliai. Kai pagrindinės veikėjos - literatūros studentės, ups, absolventės, žodynas susideda iš šimto žodžių, darosi graudu... o kur dar mitybos (pastovios pastabos apie maistą, kurį ją verčia suvalgyti) ir asmenybės susitrejinimo sutrikimai (turiu omeny vidinę deivę ir pasąmonę. čia kažin bandyta padaryti kažką panašaus į filmą „Me, Myself & Irene” ar kaip suprast?). Ir gražuolis-turtuolis sociopatas-sekso maniakas. C‘mon...

Na, neieškau aš tokiose knygose gilumos ir aukštų frazių, bet net ir skaitalus galima rašyti kokybiškai... 

P.S. Man kur kas labiau patiko originali pelenės ir princo istorija... mirkt! šypt!

P.P.S. Įtariu, kad vertėjui buvo smagu šią knygą versti, vien ko verti visi tie terminai... (pati irgi googlinau, prisipažįstu, ne žodyne, o per vaizdų paiešką). mintiju, kad ir lietuviškai skaitant kai kuriuos žodelius reiktų įrašyti į google vaizdų paiešką, dėl tikslumo, be abejo . chi chi chi!

Etgar Keret "Ilgintis Kisindžerio"

Knygos anotacija:
Fokusininkas bando iš cilindro ištraukti triušį, bet išima tik jo galvą; vaikinas pirmą sykį parsiveda namo merginą, bet pamato, kad geriausias draugas „pažymėjo“ jo duris; jaunuolis baigia burtininkų mokyklą, tačiau greitai sužino, kad gali toli gražu ne viską; du studentai susiremia su šaligatviu ir laimi; abipusę neapykantą jaučiančios vaikino motina ir mergina reikalauja viena kitos širdies...

Mano mintijimai:
Seniai taip nesimėgavau apsakymais, jei apskritai kada mėgavaus. Net pati stebiuos, šiaip tai nėra mano mėgstamas žanras. Gal tiesiog autoriaus humoro jausmas atitiko manąjį ir mano tuometinę nuotaiką. Pasakydama, kad apsakymai keisti, mažų mažiausiai esu netiksli. Jie tokie sunkiai apibūdinami: siurrealistiniai, juodi, aštrūs, kandūs, tokie, kur santūriai šypteli pats sau, o ne garsiai balsu „žvengi“. Tikrai ne kiekvieno skoniui. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad skirta snobams, tiesiog rašytojo humoro jausmas tikrai savotiškas, išskirtinis.
Rekomenduoju!

Deborah Harkness "Raganų valandos"

Knygos anotacija:
Jauna mokslininkė, daktarė Diana Bišop Oksfordo Bodleino bibliotekoje nagrinėja alchemikų rankraščių archyvą. Vienas, itin senas, iš septynioliktojo amžiaus alchemiko Elijo Ešmoulo kolekcijos, pažymėtas Ešmoul 782, kelia dvejopus jausmus. Iliustracijos keistos. Trys puslapiai dailiai išpjauti. Žodžiai mirga puslapiuose. Diana supranta, kad šis palimpsestas, yra rašymui antrą kartą panaudotas pergamentas, pilnas burtais apsaugotų okultinių žinių. Palietus, „knyga atsiduso“. Ar taip yra todėl, jog pati Diana yra ragana, nors ir paneigusi savo prigimtį? Ar todėl, kad aptiko tai, kas senų seniausiai buvo pamesta, o ji yra vienintelė, galinti nulaužti magišką užraktą? Kad ir kaip būtų, aišku viena: nuo šiol ją stebi daugybė akių...

Mano mintijimai:

Ką aš galiu pasakyt? Vampyrai valdo, chi chi chi... Ši knyga – įdomi ir įtraukianti pasaka suaugusiems: nesudėtingas siužetas, aiškios veikiančiosios būtybės, truputis meilės (bet nėra nei seilėjimosi, nei pernelyg skuboto sugulimo), šiek tiek nuotykių, istorijos, alchemijos, biochemijos, paslapčių, magijos ir dar daug visko. Užkabliavo nerealiai, įveikiau per porą dienų, jau susiradau ir skaitau tęsinį angliškai. Kokybiškas skaitalas suaugusiems. Rekomenduoju! šypt! mirkt!

Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Knygos anotacija:

Romane rašytojas gilinasi į nusikaltimo psichologiją, žvelgia į žudiką, gyvenantį tarsi normalų gyvenimą, į jo sielą, kaip jis atsiteisia už padarytą nusikaltimą.

Mano mintijimai:

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas – regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O bet tačiau vis dėlto, skaitau juk sau, o ne dėl kitų. Ir kodėl gi skaitau? Nes knygos yra mano gyvenimas: su jomis atsipalaiduoju, pailsiu, sužinau kažką naujo, arba populiariai kalbant „dvasiškai patobulėju“. Be abejo, kartais tenka save stumtelti, paraginti, pamotyvuoti, jei knyga nėra iš „perskaičiau ir pamiršau“ serijos. Bet kartais tai atsiperka su kaupu, tskant... šypt!

Kodėl gi skaičiau šią knygą? Tiesiog pagaliau pasijutau jai pribrendusi (nors ir žinau, kad dauguma ją perskaito dar mokykloj, bent jau anksčiau perskaitydavo... tuo tarpu manojoj mokyklinėj programoj nebuvo nė vieno rusų autoriaus kūrinio). Taipogi priėmiau mestą iššūkį sau pačiai (mažiau makulatūros, duokite man literatūros!).

Ką gavau? Labai daug. Kūrinys daugiasluoksnis, gilus, svarbi kiekviena detalė, nėra dalykų, kurie neturėtų savos paskirties ar neatliktų savo rolės pasakojime. Ryškios tų laikų aktualijos (XIX a. pab. – XX a. pradžios) rusų buržuazija ir aristokratija, korumpuota ir primityvi valdininkija, pralobę ir nuskurdę aristokratai, varguomenės ir turtuolių priešprieša. Patiko ypatingai ryškūs veikėjų portretai: ne tiek išvaizdos detalių aprašymai, kiek saviti charakteriai, išsakomos mintys (veikėjų lūpomis išsakomos nuomonės apie ekonomikos teorijas, net religijos klausimų išaiškinimai), kartais su ironijos ar sarkazmo doze. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tos mintys nerišlios ir nesklandžios, bet juk būtent tokios ir yra mintys. Mes nemąstome nuosekliai, mintys atsiranda šuoliais ir veja viena kitą, pinasi, vystosi nepriklausomai nuo mūsų valios. Be abejo, ryškiausias yra Raskolnikovo portretas: jo mintys, veiksmai, artimųjų bendravimas su juo atskleidžia įvairias jo asmenybės puses. Dar mane ypatingai sužavėjo psichologiniai žaidimai su tardytoju Porfirijum – tiesiog skaičiau ir mėgavausi jų pokalbių vystymųsi, tardytojo meistriškai spendžiamais spąstais, Raskolnikovo išsisukinėjimais.

Kas nepatiko? Skaitydama sunkiai yriausi per puslapius ir labai apgailestavau, kad mano praktiškai niekinės rusų kalbos žinios neleidžia mėgautis originaliu tekstu, neleidžia perkąsti kiekvieno veikėjo pavardės simbolikos lietuviškajame tekste (ši išmintis iš internete rastų apžvalgų): Raskolnikovas – suskilęs, Zametovas – pastabusis, Razumychinas – išmintingasis, Lužinas - balutė. Lietuviškasis vertimas („Margi raštai“, 2010 m.) man kliuvo: tai linksniai nesuderinti, tai pagal tekstą atrodytų, kad sumaišyti įvardžiai jis/ji, tai koks keistesnis žodis įtarptas: nunovyti, mergmėsis, kiaulazas ir kt. Dar vienas labai trukdęs skaitymui faktas yra tas, kad knyga ir visas jos siužetas yra pernelyg žinomas iš bendro išsilavinimo, belieka stebėti, kaip autorius prieina iki atomazgos, tačiau nebelieka netikėtumo elemento. O tai, pripažinkime, atima dalį viso knygos žavesio...

Rekomenduočiau užsispyrusiems, mat teks šiek tiek pastūmėti save, bet tikrai verta, net jei vien tam, kad galėtumėt palaikyti pokalbį, šypt! mirkt! 

Cassandra Clare "Mortal instruments": "City of Bones", "City of Ashes", "City of Glass"

Trumpai apie seriją:

Pagrindinė veikėja Clary naktiniam klube netyčia tampa žmogžudystės liudininke, žudikai - trys neįprastomis tatuiruotėmis pasipuošę paaugliai. Vienas iš jų krenta jai į akį, vėl susitikus su Jace jos pasaulis apsiverčia aukštyn kojom: jai atsiveria paslaptingas ir nuotykingas šešėlių medžiotojų pasaulis, vilkolakiai, vampyrai, fėjos, raganiai, demonai ir kt. mistiškos būtybės. Jai atsiveria praeities ir šeimos paslaptys, aplanko meilė, draugystė, daugybė nuotykių.

Mano mintijimai:

Ganėtinai įdomi ir įtraukianti mano mėgiamo fantasy stiliaus serija „Mirtingieji įrankiai“. Daug nuotykių, veikia daugybė fantastinių veikėjų, tiesa, jie stereotipiniai, tokie, kokių ir tikiesi. Naujas įdomus veikėjų tipas – Šešėlių medžiotojai, savotiški tvarkdariai, puikiai apmokyti kovotojai prieš tamsiąsias blogio jėgas, laikinai įgyjantys magiškų galių nusipiešę ant odos runas. Tiesa, knyga gana nuspėjama: geriečiai visados yra geriečiai, blogiukai nuo pradžios iki galo išlieka blogiukais, amžinoji gėrio ir blogio kova. O bet tačiau vis dėlto, kaip norėtųsi kažkokios intrigėlės. Nėra wow, bet skaitosi labai maloniai ir lengvai. Tiesiog, idealiai tinka smegenams pravėdinti. šypt mirkt

Catherine Clement "Teo kelionė"

Knygos anotacija:

Prancūzų filosofė ir rašytoja C. Clement (1939 m.) sukūrė erdvų enciklopedinį romaną, didžiąją klausimų knygą, kurioje susilieja psichoanalizė, antropologija ir filosofija. Jos herojus Teo keliauja per pasaulio religijas, stengdamasis su jomis susipažinti bei perprasti. Kritikai šią knygą lygina su garsiuoju J. Gaarderio "Sofijos pasauliu".

Mano mintijimai:

Ilgai galvojau, ar rašyti atsiliepimą apie šią knygą. Visgi nusprendžiau pasidalinti keletu pamintijimų „pro temą“ apskritai apie tokio pobūdžio knygas: Nikolaus Piper „Feliksas finansininkas“, Ragnhild N. Grodal „Grobuonis, Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“ (nors pastarosios dar neskaičiau, bet esu giliai įsitikinusi, kad tokio pat stiliaus kaip kitos mano paminėtos). Kokio pobūdžio? Nagi, tokios pažintinės-grožinės-mokomosios literatūros hibridai. Iš vienos pusės žinių daug, jos įpintos į siužetą, kartais labai organiškai, kartais akivaizdžiai dirbtinai, aiškiai išdėstytos. Kita vertus tos žinios labai paviršutinės, labai jau pradedančiųjų lygio. Ir vis dėlto, skaitau jas. Nors gal ir reikėtų liautis, juolab kad tiek daug gerų knygų laukia lentynose (na gerai, taip pat dar šiek tiek ant plintusų (gėdingai nežinojau, kaip įvardinti daiktą, kuris šildymo sistemos vamzdžius dengia...), kėdžių, pufikų, spintelių, dar truputis net ant grindų krūvelėse gražiai stovi belaukdamos... geresnių laikų tikriausiai). Et, ką čia ir besakysi. O bet tačiau vis dėlto, kažkaip sunku yra atsisakyti knygų, kurias kažkada planavau skaityti, net neatsivertus, o atsivertus užsiazartinu ir jau tiesiog turiu perskaityt, nebent visiškas šlamštas būtų.

Visgi, grįžtant prie knygos, manau tokias knygas reikėtų skaityt vidurinių klasių mokiniams: kai viskas dar nauja, nežinoma, neatrasta. O vėliau – na gal dar tiems, kurie jaučia išsilavinimo spragas.

Nicole C. Vosseler "Po šafraniniu mėnuliu"

Knygos anotacija:

Oksfordo profesoriaus duktė Maja Grinvud nuo vaikystės žavisi Arabų kultūra. Bendravimas su tėčio studentu Ričardu Bartonu ir nuostabūs Indijoje tarnaujančio brolio Džonatano pasakojimai kelia dar didesnį troškimą pažinti tolimus kraštus. Tad netikėta pažintis su Džonatano bičiuliu karininku Ralfu merginai sužadina ne tik jausmus, bet ir galimybę įgyvendinti svajones.

Įsimylėjėliai slapta susituokia, tuo papiktindami Ralfo vadovybę, ir vietoj Indijos jiems tenka keliauti į pietvakarių Arabiją.

Jaunoji pora patiria gausybę sunkumų; lyg to būtų negana, vieną dieną Mają pagrobia beduinai, siekdami derybų su britais. Moteriai tenka patirti skaudžių akimirkų, pažinti tikrąją Arabiją ir karštą Rašado al-Šahino meilę...

Mano mintijimai:

Šioji ne itin patiko. Visai mažai faktų, labai daug beletristikos, beveik nuotykinė literatūra. Rašau beveik, nes dar paauglystėje skaitytos J.Vernes, T.Mayne Reid, L.H.Boussenard istorijos visada liks šio žanro etalonu. Nors paauglystė jau išgaravo, bet geri prisiminimai ir įspūdžiai – dar ne. Dėl kvapo knygoje įpinta truputis Arabijos, Indijos, beduinų gyvenimo, neįtikinama meilės istorija. Vis laukiau kažko tokio, kažkokio kabliuko, bet jo taip ir nebuvo. Istoriniai intarpai labai trumpi, juose tik tiek informacijos, kiek būtina siužetui plėtoti. Bet perskaičiau, nes baisiai knietėjo sužinoti, kaip gi ten viskas baigsis. Pasakysiu madingai: „manęs neįtikino“.

Jamie Ford "Keiko"

Knygos anotacija:
Jamie Ford romanas „Keiko“ atskleidžia 1942-ųjų metų įvykius Amerikoje. Dvylikos metų berniukas Henris auga kinų imigrantų šeimoje. Vieną dieną jis sutinka bendraamžę japoniukę Keiko ir tarp vaikų gimsta graži draugystė. Sietlo baltųjų mokykloje jiedu vieninteliai turi azijietiškas šaknis.
Vėliau Henrio ir Keiko daugystė perauga į meilę, tačiau savo jausmus jaunuoliai privalo slėpti nuo Henrio tėvo, mat šis nekenčia japonų – Kinijos okupantų.
Po antpuolio Perl Harbore JAV vyriausybė visus, net ir Amerikoje gimusius, japonus paskelbia priešais. Pradedamos didžiulio masto represijos – japonai įkalinami uždarose stovyklose. Todėl Keiko šeima priversta išvykti.
Ar Henris ir Keiko ištvers likimo išbandymus? Ar jų jaunos širdys sugebės išsaugoti meilę vienas kitam?

Mano mintijimai:

Labai laiku pateko į rankas. Nors ir nemėgstu to pripažinti, bet šventės mane nuteikia baisiai sentimentaliai ir pagauna off-guard būsenoje. Gal dėlto ir ši knyga patiko, kadangi pakliuvo man į nagus šventiniu laikotarpiu, kai gyvenimiška patirtis, cinizmas ir ironija užleidžia vietą išskirtinai vien teigiamoms emocijoms.

Taigi, ši meilės istorija, nors ir šabloniška, ir šiek tiek nuspėjama vis vien susilaukia teigiamo įvertinimo. Man iš esmės patinka istorijos su egzotikos prieskoniais: apie Azijos, Afrikos, arabų šalis, bet tai turi būti grožinės literatūros kūrinys, o ne penktoko lygio (šioj vietoj jaučiu pareigą atsiprašyti visų penktokų) sapalionės apie tai, kaip musulmoniškuose kraštuose viskas ne taip kaip Amerikoj, Vakarų Europoj. Šis romanas – kaip tik toks, kokie man tinka ir patinka. Nors egzotikos ir ne per daugiausia, na gerai, praktiškai visai nėra. Truputis meilės, truputis istorijos, daug žmogiškų išgyvenimų, jausmų, skirtingų kultūrų susidūrimas, santykiai tarp tėvų ir vaikų, mylimųjų, baltųjų ir geltonųjų. Prisipažinsiu, kad kaip ir tūli amerikonai vizualiai neskiriu kinų nuo japonų, lygiai taip pat kaip ir afroamerikiečiai man visi labai panašūs. Tai ir erzina knygos veikėją, ir kartais gelbsti. Vienintelis trūkumas – klišinė, holivudinė pabaiga.