Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Knygos anotacija:

Romane rašytojas gilinasi į nusikaltimo psichologiją, žvelgia į žudiką, gyvenantį tarsi normalų gyvenimą, į jo sielą, kaip jis atsiteisia už padarytą nusikaltimą.

Mano mintijimai:

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas – regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O bet tačiau vis dėlto, skaitau juk sau, o ne dėl kitų. Ir kodėl gi skaitau? Nes knygos yra mano gyvenimas: su jomis atsipalaiduoju, pailsiu, sužinau kažką naujo, arba populiariai kalbant „dvasiškai patobulėju“. Be abejo, kartais tenka save stumtelti, paraginti, pamotyvuoti, jei knyga nėra iš „perskaičiau ir pamiršau“ serijos. Bet kartais tai atsiperka su kaupu, tskant... šypt!

Kodėl gi skaičiau šią knygą? Tiesiog pagaliau pasijutau jai pribrendusi (nors ir žinau, kad dauguma ją perskaito dar mokykloj, bent jau anksčiau perskaitydavo... tuo tarpu manojoj mokyklinėj programoj nebuvo nė vieno rusų autoriaus kūrinio). Taipogi priėmiau mestą iššūkį sau pačiai (mažiau makulatūros, duokite man literatūros!).

Ką gavau? Labai daug. Kūrinys daugiasluoksnis, gilus, svarbi kiekviena detalė, nėra dalykų, kurie neturėtų savos paskirties ar neatliktų savo rolės pasakojime. Ryškios tų laikų aktualijos (XIX a. pab. – XX a. pradžios) rusų buržuazija ir aristokratija, korumpuota ir primityvi valdininkija, pralobę ir nuskurdę aristokratai, varguomenės ir turtuolių priešprieša. Patiko ypatingai ryškūs veikėjų portretai: ne tiek išvaizdos detalių aprašymai, kiek saviti charakteriai, išsakomos mintys (veikėjų lūpomis išsakomos nuomonės apie ekonomikos teorijas, net religijos klausimų išaiškinimai), kartais su ironijos ar sarkazmo doze. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tos mintys nerišlios ir nesklandžios, bet juk būtent tokios ir yra mintys. Mes nemąstome nuosekliai, mintys atsiranda šuoliais ir veja viena kitą, pinasi, vystosi nepriklausomai nuo mūsų valios. Be abejo, ryškiausias yra Raskolnikovo portretas: jo mintys, veiksmai, artimųjų bendravimas su juo atskleidžia įvairias jo asmenybės puses. Dar mane ypatingai sužavėjo psichologiniai žaidimai su tardytoju Porfirijum – tiesiog skaičiau ir mėgavausi jų pokalbių vystymųsi, tardytojo meistriškai spendžiamais spąstais, Raskolnikovo išsisukinėjimais.

Kas nepatiko? Skaitydama sunkiai yriausi per puslapius ir labai apgailestavau, kad mano praktiškai niekinės rusų kalbos žinios neleidžia mėgautis originaliu tekstu, neleidžia perkąsti kiekvieno veikėjo pavardės simbolikos lietuviškajame tekste (ši išmintis iš internete rastų apžvalgų): Raskolnikovas – suskilęs, Zametovas – pastabusis, Razumychinas – išmintingasis, Lužinas - balutė. Lietuviškasis vertimas („Margi raštai“, 2010 m.) man kliuvo: tai linksniai nesuderinti, tai pagal tekstą atrodytų, kad sumaišyti įvardžiai jis/ji, tai koks keistesnis žodis įtarptas: nunovyti, mergmėsis, kiaulazas ir kt. Dar vienas labai trukdęs skaitymui faktas yra tas, kad knyga ir visas jos siužetas yra pernelyg žinomas iš bendro išsilavinimo, belieka stebėti, kaip autorius prieina iki atomazgos, tačiau nebelieka netikėtumo elemento. O tai, pripažinkime, atima dalį viso knygos žavesio...

Rekomenduočiau užsispyrusiems, mat teks šiek tiek pastūmėti save, bet tikrai verta, net jei vien tam, kad galėtumėt palaikyti pokalbį, šypt! mirkt!