Justin Cronin „Perėja“

Knygos anotacija:
Justino Cronino romanas „Perėja“ (The Passage), didelės apimties tritomio epo pirmoji knyga, 2010 metais sukėlė milžinišką ažiotažą ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Plataus užmojo pasakojimas atitinka ir jo platų apokaliptinį turinį: laisvėn ištrūksta slaptose karinėse laboratorijose bandytas virusas ir Ameriką ištinka baisesnė už marą totalinė katastrofa, o šioje pragaištingoje jūroje išlieka tik išsigelbėjusių ir nuo išorinio pasaulio atsiribojusių žmonių salelės. Praslenka beveik šimtmetis, pasikeičia kelios kartos, užaugusios Kolonijoje, uždaroje erdvėje. Kadaise klestėjusią civilizaciją Kolonijos gyventojai įsivaizduoja tik iš pasakojimų, kol pagaliau ateina laikas atskleisti apokalipsės priežastis...

Mano mintijimai:

Labai patiko. Skaičiau ja vasarą, bet įspūdžiai vis dar labai teigiami. Ypatingai mėgstu tamsias ir realistiškas knygas apie vampyrus. Tas, kur vampyrai yra kraugeriai, nelabieji, bejausmiai, tamsiosios, visa naikinančios jėgos. Skaitydama tokias knygas jaučiu kur kas didesnį pasitenkinimą ir skaitymo malonumą. Nenoriu gilintis, kodėl taip yra, kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“, nes iš principo netikiu tokiomis sąvokomis kaip „gėris“ ir „blogis“. Bet vis dėlto, jei jau kalbėti apie tamsiąsias fantastines būtybes, tai tokios man įtinka kur kas labiau nei vegetarai blizgantys vampyrai su rožiniais sijonėliais (na, gerai, knygoje gal to ir nebuvo, bet nedaug trūko... šypt)

Dar labai patiko, kad šioje knygoje pateikiama ir plėtojama idėja „kaip vampyrai atsirado?“ Apskritai, man dažnai kyla mintys, iš kur atsirado pirmasis, kuris susirgo tam tikra liga, juk ligos iš niekur neatsiranda. Tad, kas tai, genų mutacija, bacilų ir mikrobų mutacija, ar kaip šiuo atveju dirbtinai išgautas ir apdirbtas virusas. Dievinu sąmokslo teorijas.

Apokalipsės tema ir gyvenimas po jos, taip pat labai įtikinanti, tikroviška. Įsijaučiau ir pergyvenau kartu su Peter ir Alicia, Theo, Mausami ir kt. (skaičiau angliškai, tad nesu tikra dėl lietuviško vertimo...).

Net nerandu prie ko prikibti...

Žodžiu pasakysiu kaip dabar madinga pie knygas sakyti: „mane įtikino!“ Rekomenduoju!

Kami Garcia, Margaret Stohl „17 mėnulių“

Knygos anotacija:
Būdami kartu Itanas ir Lina gali atremti bet kokius Gatlino siunčiamus išbandymus. Vis dėlto, patyrusi tragišką netektį, Lina ima trauktis, nusinešdama ir paslaptis, kurios patikrina jųdviejų draugystę. Dabar, kai Itano akims atsivėrė tamsioji Gatlino pusė, trauktis nebėra kur. Persekiojamas tik jam vienam matomų regėjimų Itanas dar giliau įtraukiamas į painią miesto istoriją ir atsiduria pavojingame požeminių koridorių labirinte, skersai ir išilgai išraizgiusiame Pietus, kur viskas kitaip, nei atrodo.

Mano mintijimai:

Mėgstu storas knygas, mėgstu fantasy, bet šioji kažkokia nelabai man patikusi. Mažai veiksmo, silpni charakteriai, daug seilėjimosi, flegmatiška knyga. Jau „16 mėnulių“ sunkiai skaitėsi, bet ši dar neįdomesnė. Spjaudyčiaus, jei būčiau nusipirkusi nuosavą. Statu į vieną gretą su „Saulėlydžiu“ – į nuograužų lentyną.

Oliver Pötzsch "Koriko duktė"

Knygos anotacija:

Jaudinanti istorija apie mažo Bavarijos miestelio gyvenimą 1659-aisiais, permelktą įtampos, siaubo ir panikos. Pirmoji sagos dalis (autorius rašo jau ketvirtąją!) pasakoja apie sumanią budelio Jakobo Kuizelo dukterį, padėjusią išsiaiškinti, kodėl miestelyje keistomis aplinkybėmis dingsta ir žūsta vaikai.

Prietarai ir tamsūs prisiminimai apie vos prieš 70 metų vykusius raganų teismus ir ant laužo degintas moteris miestelėnų galvose dar gyvi, tad atradus antrą negyvą vaiką su ištatuiruotu raganų ženklu, mieste kyla tikra panika. Korikas privalo atskleisti mįslę, ar kerėtojos čia prikišo nagus – jis negali laukti, kol į isteriją puolę gyventojai privers nukankinti jo paties vaikus auginusią pribuvėją... Kaip sustabdyti gresiantį kraujo praliejimą?

  Mano mintijimai:

Nustebino. Tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu – nustebino. Tikėjaus pigaus popsiško romaniūkščio (a la tos pačios leidyklos leidžiama „pribuvėjos serija“, su baisiai banaliu muliaoperišku siužetu ir ne itin kokybišku vertimu), o gavau labai netgi kokybišką pramogą savaitgaliui. Būtent pramogą, tad neieškokite šiame romane nieko gilaus. O bet tačiau vis dėlto argi ne tokia yra detektyvinių romanų paskirtis – teikti pramogą?.

Kas man patiko: labai įtaigūs ir tikroviški viduramžiai – tamsūs, niūrūs, prietaringi, realistiški ir nevyniojantys tiesos į vatą veikėjai, nesvajojantys „rožinių sapnų“; nuosekliai kuriami veikėjų portretai: koriko, dabitos mediko, protingos ir kiek tai įmanoma viduramžiams išsilavinusios koriko dukters, pasipūtusių aristokratų. Patiko vertimas, tekstas nėra kapotas, maloniai skaitosi, akys slysta tekstu. Šįkart „Obuolys“ nepasišiukšlino (kiekvienąkart imdama į rankas „Obuolio“ knygą baiminuos, kad joje bus milijonas klaidų, kapotas tekstas ir kiti skaitymo malonumą gadinantys dalykai). Nepatiko pora vietų, kur siužete trūksta logikos, pvz., korikas užtinka savo dukrą su mediku ryte po drauge praleistos nakties (jiedu nakvoja daržinėje, nes nespėja grįžti į miestą iki užrakinant vartus, nieko nepadoraus nepagalvokite), o korikas tik vožteli jam kartelį ir toliau kartu narplioja mįsles. Nelabai įsivaizduoju, kad taip elgtųsi viduramžių žmogus... Na, bet ne tame esmė, knyga vis tiek gera. Rekomenduoju. mirkt! 

J.Bourin „Damų kambarys“

Knygos anotacija: 
Šiam istoriniam romanui J. Bourin skyrė septynerius metus: kruopščiai rinko dokumentus, padėjusius tiksliai atvaizduoti to meto aplinką ir papročius, konsultavosi, rašė. Romaną entuziastingai sutiko ir skaitytojai, ir kritikai. Jis buvo apdovanotas keletu literatūrinių premijų, išverstas į daugelį kalbų, pagal jį ir jo tęsinį „Pagundų verpetas“ buvo sukurtas dešimties serijų televizijos filmas.

„Damų kambarys“ – tai XIII a. Paryžiuje gyvenusių auksakalių Briunelių šeimos kronika. Liudviko Šventojo valdoma karalystė klesti, nagingiems meistrams verslas sekasi puikiai. Šiuo menišku amatu verčiasi ne tik šeimos vyrai, bet ir moterys. Viskas atrodo ramu, tikra. Bet taip nėra. Netrukus Briunelių gyvenimą nusiaubia beprotiškos aistros, dramatiški įvykiai. Vestuvės, gimimai, mirtys, šventės, kasdienybė, truverų dainos, kryžiaus žygiai, riterių turnyrai, stebuklai, susipynę kūno ir dvasios gyvenimai – viskas plaukia mums prieš akis taip, kaip vyko anais laikais, ir tiesiog prikausto prie šios nuostabios knygos, kokios viduramžiai galbūt dar nėra įkvėpę.

Mano mintijimai: 

Istoriniai romanai – mano labai mylimi. Tiek populiarieji, tiek rimtieji. Šis iš tų, pirmųjų, - šiek tiek popsinis, vietomis muilo operą primenančiu siužetu, vietomis nuobodokas dėl daugybės smulkiai aprašomų gatvių, valgių, drabužių. Viduramžiai ir apskritai istorija man nėra terra incognita, tad nieko naujo ir ypatingai netikėto nesužinojau, tuo labiau, kad tikrosios istorijos romane labai mažai – kryžiaus žygiai ir kiti istoriniai įvykiai tik paminimi, bet plačiau neaprašomi, neanalizuojami. Nors vėlgi, tikriausiai toks ir neturi būti pramoginio romano tikslas. Baisiai rėžė akį visų veikėjų kreipiniai vieni kitiems „jūs“: tėvai taip kreipiasi į dukteris, vyras į žmoną, žmona į vyrą. Už kai kuriuos vertimo perliukus vertėjai ir redaktorei reiktų užsikasti pernykščiais lapais, pvz., veikėjams labiau rūpi dvasiniai, o ne medžiaginiai dalykai...

Turiu prisipažinti, kad sunkokai prisiversdavau paimti knygą į rankas, negaliu logiškai paaiškinti kodėl, o bet tačiau įsiskaičiusi sunkiai paleisdavau iš rankų. Pabaiga ne itin patiko – per daug jau teigiama, bet nesiplėsiu, kad neatskleisčiau siužeto.