Jaudinanti istorija apie mažo Bavarijos miestelio gyvenimą 1659-aisiais, permelktą įtampos, siaubo ir panikos. Pirmoji sagos dalis (autorius rašo jau ketvirtąją!) pasakoja apie sumanią budelio Jakobo Kuizelo dukterį, padėjusią išsiaiškinti, kodėl miestelyje keistomis aplinkybėmis dingsta ir žūsta vaikai.
Prietarai ir tamsūs prisiminimai apie vos prieš 70 metų vykusius raganų teismus ir ant laužo degintas moteris miestelėnų galvose dar gyvi, tad atradus antrą negyvą vaiką su ištatuiruotu raganų ženklu, mieste kyla tikra panika. Korikas privalo atskleisti mįslę, ar kerėtojos čia prikišo nagus – jis negali laukti, kol į isteriją puolę gyventojai privers nukankinti jo paties vaikus auginusią pribuvėją... Kaip sustabdyti gresiantį kraujo praliejimą?
Mano mintijimai:
Nustebino. Tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu – nustebino. Tikėjaus pigaus popsiško romaniūkščio (a la tos pačios leidyklos leidžiama „pribuvėjos serija“, su baisiai banaliu muliaoperišku siužetu ir ne itin kokybišku vertimu), o gavau labai netgi kokybišką pramogą savaitgaliui. Būtent pramogą, tad neieškokite šiame romane nieko gilaus. O bet tačiau vis dėlto argi ne tokia yra detektyvinių romanų paskirtis – teikti pramogą?.
Kas man patiko: labai įtaigūs ir tikroviški viduramžiai – tamsūs, niūrūs, prietaringi, realistiški ir nevyniojantys tiesos į vatą veikėjai, nesvajojantys „rožinių sapnų“; nuosekliai kuriami veikėjų portretai: koriko, dabitos mediko, protingos ir kiek tai įmanoma viduramžiams išsilavinusios koriko dukters, pasipūtusių aristokratų. Patiko vertimas, tekstas nėra kapotas, maloniai skaitosi, akys slysta tekstu. Šįkart „Obuolys“ nepasišiukšlino (kiekvienąkart imdama į rankas „Obuolio“ knygą baiminuos, kad joje bus milijonas klaidų, kapotas tekstas ir kiti skaitymo malonumą gadinantys dalykai). Nepatiko pora vietų, kur siužete trūksta logikos, pvz., korikas užtinka savo dukrą su mediku ryte po drauge praleistos nakties (jiedu nakvoja daržinėje, nes nespėja grįžti į miestą iki užrakinant vartus, nieko nepadoraus nepagalvokite), o korikas tik vožteli jam kartelį ir toliau kartu narplioja mįsles. Nelabai įsivaizduoju, kad taip elgtųsi viduramžių žmogus... Na, bet ne tame esmė, knyga vis tiek gera. Rekomenduoju. mirkt!
No comments:
Post a Comment