Ž.Gerulaitienė „Tolima. Artima“

Šią knygą jau seniai buvau nusižiūrėjusi. O ir knyga jau – ne iš naujųjų, visgi 2010 m. Parašyta ir išleista, kai kelionių įspūdžių knygos dar nebuvo tokios populiarios kaip dabar.

Knygoje pasakojama apie keliones po lietuviams vis dar egzotiškas šalis: Pietų Afrikos Respublika, Indonezija, Šri Lanka, Namibija, Argetina (tiksliau Buenos Airės), Čilė, Malaizija, Australija, Tanzanija (kopimas į aukščiausią Afrikos kalną – Kilimandžarą), Zanzibaras. Autorė pasakoja savo kelionių įspūdžius, pateikiama daugybė nuotraukų, todėl knyga itin greit persiskaitė. Kiek žinau, pati knygos autorė su šeima kurį laiką gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Tai tikrai jaučiasi: nostalgija ir meilė visam juodajam žemynui. Tiesa, pasakojimo nedaug, knygutė vos 184 puslapių, tad ir prie kiekvienos šalies tik vos vos prisiliečiama. Man norėjosi daugiau, kur kas daugiau. Esu sofos lygos keliautoja: mėgstu kelionių literatūrą, internete ieškoti vaizdų, filmuotos medžiagos apie vietas, minimas knygose. Tačiau mane išvilioti iš namų tikrai sunku.

Panašu, kad leidžiant šią knygą buvo pataupyta popieriaus sąskaita, todėl visoje knygoje nuotraukos labai tamsios, dėl ko atrodo ne itin kokybiškos. Bet įtariu, kad originalai – ypatingai gražūs ir gniaužiantys kvapą. Gaila, bet man nepatiko autorės stilius, pasirodė sausokas ir monotoniškas. Jei būčiau skaičiusi prieš beveik 10 metų, esu tikra, kad nuomonė būtų buvusi geresnė. O dabar gi jau turiu su kuo palyginti, deja, ne autorės naudai.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“

Po anksčiau skaitytos knygos N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ pasirodė labai lengva ir paprasta, iki skausmo nuspėjama. Ir vis tiek skaičiau, vis tiek norėjosi sužinoti kuo gi baigsis. Vadinasi, istorija paprasta, bet ne prasta.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ – pasakojimas apie tikslo siekimą

Šis romanas pasakoja Roberto Džeremio Koulo istoriją: nuo vaikystės iki brandos. R.Dž.Koulas turi dovaną pajusti žmogaus gyvybines galias, kurios nulemia jo viso gyvenimo pašaukimą – tapti gydytoju. O norint tapti gydytoju, reikia keliauti į Rytus ir mokytis pas Aviceną – taip nusprendžia mūsų jaunasis herojus. Ir atkakliai to siekia: paaukoja sotų ir gerai apmokamą po miestus keliaujančio barzdaskučio chirurgo karjerą, mylimą moterį, apsimeta tuo, kuo nėra, rizikuoja gyvybe. Nes už viso to slypi aukštesnis tikslas – mokytis medicinos. Jokios kliūtys nebaisios herojui siekiant savo tikslo. Kad savo tikslo pasiekia, aišku jau iš knygos pavadinimo, bet skaityti nuo to ne mažiau smalsu.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ – kelionių ir nuotykių knyga

Skaitant galima iš dalies įsivaizduoti, koks buvo XI a. Knygoje nemažai istorinių, kultūrinių, socialinių nuotrupų. Skaitytojų, kurie nors truputį domisi istorija, šis romanas nenustebins. Bet plačiajai auditorijai tikrai bus įdomu ir nauja. Bent jau mano diletantiškoms akims, istorinis fonas pasirodė pakankamai įtikinantis. Veikėjų meilės istorija tokia įtikinanti nepasirodė, sakyčiau pernelyg šiuolaikiška. Dar labai neįtikėjau istorija apie jaunojo gydytojo Karimo bėgiojimą rytais – labai jau primena XX a. Labai įdomu buvo skaityti apie žydus ir jų savipagalbos tinklą visuose kraštuose, ženklus, kuriais parodoma tai, ko negali pasakyti. Daug nuotykių, veiksmo. deja, turiu nuvilti tikrų istorijų gerbėjus - iš visų knygos veikėjų vienintelis tikrai egzistavęs asmuo - Avicena, o visi kiti veikėjai - išgalvoti.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ – smagus vasaros skaitinys

Kaip jau minėjau, romanas lengvai įtraukia, nepretenzingas, bet skaityti nėra nuobodu. Pasiėmus į paplūdimį, prie ežero/marių/tvenkinio laikas neprailgs. Nors į metų geriausias vargu ar pretenduoja. Jei pasitaikys bibliotekoje, prigriebsiu ir tęsinį.

M. Enard „Kompasas“

Prisipažinsiu, kad šiai knygai skyriau keletą savaičių. Nors skaičiau lėtai ir atidžiai, bet, regis, taip ir nepavyko prisijaukinti šios knygos. Nesu greitų ir itin lengvų knygų vartotoja. Save veikiau priskirčiau prie intelektualesnės literatūros mėgėjų, tačiau ši knyga man pasirodė šiek tiek per snobiška.

M. Enard „Kompasas“ – meilės istorija

Pagrindinis istorijos veikėjas - Vienos universiteto profesorius muzikologas Francas Riteris. Visas romano veiksmas apima vieną nemigos naktį, kurią iššaukia iš mylimos moters gautas straipsnis su dedikacija, be jokio komentaro, ir kuri Francui išsitęsia iki begalybės. Šioje naktyje susipina prisiminimai, sunkios ligos nuojauta, meilės ilgesys, apmąstymai apie svarbius gyvenimo įvykius, apie Rytų ir Vakarų kultūrų persipynimą. Romano ašis – Franco santykiai su Sara, į kuriuos įterpiami įvairūs kultūriniai fragmentai. Tiesą pasakius meilės istorijos dvi – Franco meilės Sarai ir Rytams, Saros meilė Rytams ir Francui. Visgi, skaitant knygą kartais atrodė, kad šioje istorijoje riba tarp meilės ir beprotybės labai jau siaura ir slidi.

M. Enard „Kompasas“ pasakojimas ir struktūra

Puikiai sukurtas nemigos pojūtis – mintys ir prisiminimai iškyla, maišosi ir pinasi tarpusavyje tarsi opijaus dūmai, kuriais persmelktas visas pasakojimas, išplaukia pasąmonės srautas, neatsakytos meilės skauduliai, atstumtos meilės išdidumas, viskas įaitrinta ir skaudu. Romanas suskirstytas į atskiras dalis dvejopai: pagal laiką, kurį mato nemigos kamuojamas žmogus, ir pagal Franco tariamai rašomos knygos „Įvairios beprotybės formos Rytuose“ dalis (tomus). Gilėjant nakčiai, kyla ir pasakojimo įtampa, gilėja Franco neviltis, o kompasas ima rodyti nebe Šiaurę, o tik Rytus.

M.Enard „Kompasas“ – knyga eruditams

Romane išgalvotą Franco meilės ir nemigos istoriją beveik užgožia Orientalizmas: daugybė kultūrinių ženklų ir faktų, žymių asmenybių, vietų. Pasakojimas šokinėja vietose (veiksmas vyksta Vienoje, Alepe, Stambule, Paryžiuje, Damaske, Teherane) ir laike, nėra nuoseklus, įterpiami laiškai, straipsnių fragmentai, eilės. Minimi žinomi kultūros veikėjai: Balzakas, T.Manas ir jo vaikai, Nyčė, Gėtė, R.Muzilis, R.Vagneris, Mendelsonas, Bethovenas, Bizė, Šumanas. Sirija prieš pilietinį karą, Iranas valdant šachui ir Irano revoliucija ir Ajatolos Chomeinio atėjimas. Ir muzika, daugybė muzikos.

M.Enard „Kompasas“ man patiko, tačiau vis tik skendau toje faktų jūroje ir sunkiai yriausi pasakojimu. Net nežinau, kam galėčiau ją rekomenduoti. Daugumai skaitytojų „Kompasas“ veikiausiai pasirodys pernelyg painus ir pretenzingas. Patiks „Kompasas“ mėgstantiems pagooglinti ir paieškoti faktų. Tikriesiems snobams, manau gali būti kiek per skystas.