V.Kulvinskaitė (Cibarauskė) „Malalietka“

Maža knygelė, sukėlusi daug emocijų ir diskusijų tarp skaitytojų. Dažnai lyginama ir/ar priešpastatoma su R.Kmitos romanu „Pietinia kronikas“, pastarosios nesu skaičiusi, tad palyginti, deja, negaliu. Skaičiusiųjų nuomone, romanai nelygintini. R.Kmitos romanas jau seniai laukia savo eilės mano skaitinių sąraše, bet vis nesulaukia...

„Malalietka“ pristatoma kaip kartos romanas, augimo (tapsmo) romanas. Nors galima skaityti ir kaip atskiras noveles, net nebūtinai iš eilės. Autorė – mano bendraamžė, todėl skaitymas buvo asmeniškesnis, norėjosi pajusti bendrumą, artumą. Bet visi mes skirtingi, ir išgyvenimai mūsų, net ir tais pačiais metais gimusių, - skirtingi. Tikiu, kad buvo ir tokių, kurie knygelėje atrado save, ar bent jau savo paauglystės vietas, pajuto nostalgiją. Bet vis tik daugiau, manyčiau, bus tokių, kurie pasipiktins ir pasmerks, nes aprašomi įvykiai tikrai nėra nei teigiami, nei įkvepiantys. Tai, ką dovanotume užsienio autoriui, nes juk viskas tolima ir mūsų neliečia, paprastai nedovanojame saviems autoriams.

Autorė žaidžia su skaitytoju, vedžioja už nosies. Kaip pati prisipažino susitikimo su skaitytojais metu, visos istorijos knygoje yra tikros, tačiau ne visos nutiko jai pačiai. Tai yra kartos romanas, nes visos istorijos paimtos iš jos aplinkos, draugų, pažįstamų rato, jos kartos žmonių. Naudojamai tikri vardai (autorės, jos draugių, draugų, vyro), kas lyg ir įasmenina visas istorijas, nes skaitytojas linkęs sutapatinti įvykius su vardais, bet iš tikro nuasmenina, nes nuslepia tikruosius istorijų veikėjus.

Vis bandžiau sau atsakyti, ką norėta pasakyta šia knyga. Noras stebinti? Šokiruoti? Bet juk jau esam baisesnių dalykų matęs ir girdėję. Mūsų karta jau ragavo užsienio, kas artimesnio, kas tolimesnio, tad knygoje aprašyti dalykai kelia veikiau nuobodulį. O gal tiesiog sunku vertinti per laiko atstumą, sunku žvelgti paauglio akimis, prisiminti tuos laikus, nes suaugęs daugelį dalykų vertini kitaip. Kita vertus, autorė nei smerkia, nei teisina, tiesiog pateikia įvykius tokius, kokie jie (tikėtina) ir buvo.

Ir dar šis kūrinys artimesnis vilniečiams, nes minimos jų miesto vietos ir aktualijos.