Justin Cronin „Perėja“

Knygos anotacija:
Justino Cronino romanas „Perėja“ (The Passage), didelės apimties tritomio epo pirmoji knyga, 2010 metais sukėlė milžinišką ažiotažą ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Plataus užmojo pasakojimas atitinka ir jo platų apokaliptinį turinį: laisvėn ištrūksta slaptose karinėse laboratorijose bandytas virusas ir Ameriką ištinka baisesnė už marą totalinė katastrofa, o šioje pragaištingoje jūroje išlieka tik išsigelbėjusių ir nuo išorinio pasaulio atsiribojusių žmonių salelės. Praslenka beveik šimtmetis, pasikeičia kelios kartos, užaugusios Kolonijoje, uždaroje erdvėje. Kadaise klestėjusią civilizaciją Kolonijos gyventojai įsivaizduoja tik iš pasakojimų, kol pagaliau ateina laikas atskleisti apokalipsės priežastis...

Mano mintijimai:

Labai patiko. Skaičiau ja vasarą, bet įspūdžiai vis dar labai teigiami. Ypatingai mėgstu tamsias ir realistiškas knygas apie vampyrus. Tas, kur vampyrai yra kraugeriai, nelabieji, bejausmiai, tamsiosios, visa naikinančios jėgos. Skaitydama tokias knygas jaučiu kur kas didesnį pasitenkinimą ir skaitymo malonumą. Nenoriu gilintis, kodėl taip yra, kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“, nes iš principo netikiu tokiomis sąvokomis kaip „gėris“ ir „blogis“. Bet vis dėlto, jei jau kalbėti apie tamsiąsias fantastines būtybes, tai tokios man įtinka kur kas labiau nei vegetarai blizgantys vampyrai su rožiniais sijonėliais (na, gerai, knygoje gal to ir nebuvo, bet nedaug trūko... šypt)

Dar labai patiko, kad šioje knygoje pateikiama ir plėtojama idėja „kaip vampyrai atsirado?“ Apskritai, man dažnai kyla mintys, iš kur atsirado pirmasis, kuris susirgo tam tikra liga, juk ligos iš niekur neatsiranda. Tad, kas tai, genų mutacija, bacilų ir mikrobų mutacija, ar kaip šiuo atveju dirbtinai išgautas ir apdirbtas virusas. Dievinu sąmokslo teorijas.

Apokalipsės tema ir gyvenimas po jos, taip pat labai įtikinanti, tikroviška. Įsijaučiau ir pergyvenau kartu su Peter ir Alicia, Theo, Mausami ir kt. (skaičiau angliškai, tad nesu tikra dėl lietuviško vertimo...).

Net nerandu prie ko prikibti...

Žodžiu pasakysiu kaip dabar madinga pie knygas sakyti: „mane įtikino!“ Rekomenduoju!

Kami Garcia, Margaret Stohl „17 mėnulių“

Knygos anotacija:
Būdami kartu Itanas ir Lina gali atremti bet kokius Gatlino siunčiamus išbandymus. Vis dėlto, patyrusi tragišką netektį, Lina ima trauktis, nusinešdama ir paslaptis, kurios patikrina jųdviejų draugystę. Dabar, kai Itano akims atsivėrė tamsioji Gatlino pusė, trauktis nebėra kur. Persekiojamas tik jam vienam matomų regėjimų Itanas dar giliau įtraukiamas į painią miesto istoriją ir atsiduria pavojingame požeminių koridorių labirinte, skersai ir išilgai išraizgiusiame Pietus, kur viskas kitaip, nei atrodo.

Mano mintijimai:

Mėgstu storas knygas, mėgstu fantasy, bet šioji kažkokia nelabai man patikusi. Mažai veiksmo, silpni charakteriai, daug seilėjimosi, flegmatiška knyga. Jau „16 mėnulių“ sunkiai skaitėsi, bet ši dar neįdomesnė. Spjaudyčiaus, jei būčiau nusipirkusi nuosavą. Statu į vieną gretą su „Saulėlydžiu“ – į nuograužų lentyną.

Oliver Pötzsch "Koriko duktė"

Knygos anotacija:

Jaudinanti istorija apie mažo Bavarijos miestelio gyvenimą 1659-aisiais, permelktą įtampos, siaubo ir panikos. Pirmoji sagos dalis (autorius rašo jau ketvirtąją!) pasakoja apie sumanią budelio Jakobo Kuizelo dukterį, padėjusią išsiaiškinti, kodėl miestelyje keistomis aplinkybėmis dingsta ir žūsta vaikai.

Prietarai ir tamsūs prisiminimai apie vos prieš 70 metų vykusius raganų teismus ir ant laužo degintas moteris miestelėnų galvose dar gyvi, tad atradus antrą negyvą vaiką su ištatuiruotu raganų ženklu, mieste kyla tikra panika. Korikas privalo atskleisti mįslę, ar kerėtojos čia prikišo nagus – jis negali laukti, kol į isteriją puolę gyventojai privers nukankinti jo paties vaikus auginusią pribuvėją... Kaip sustabdyti gresiantį kraujo praliejimą?

  Mano mintijimai:

Nustebino. Tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu – nustebino. Tikėjaus pigaus popsiško romaniūkščio (a la tos pačios leidyklos leidžiama „pribuvėjos serija“, su baisiai banaliu muliaoperišku siužetu ir ne itin kokybišku vertimu), o gavau labai netgi kokybišką pramogą savaitgaliui. Būtent pramogą, tad neieškokite šiame romane nieko gilaus. O bet tačiau vis dėlto argi ne tokia yra detektyvinių romanų paskirtis – teikti pramogą?.

Kas man patiko: labai įtaigūs ir tikroviški viduramžiai – tamsūs, niūrūs, prietaringi, realistiški ir nevyniojantys tiesos į vatą veikėjai, nesvajojantys „rožinių sapnų“; nuosekliai kuriami veikėjų portretai: koriko, dabitos mediko, protingos ir kiek tai įmanoma viduramžiams išsilavinusios koriko dukters, pasipūtusių aristokratų. Patiko vertimas, tekstas nėra kapotas, maloniai skaitosi, akys slysta tekstu. Šįkart „Obuolys“ nepasišiukšlino (kiekvienąkart imdama į rankas „Obuolio“ knygą baiminuos, kad joje bus milijonas klaidų, kapotas tekstas ir kiti skaitymo malonumą gadinantys dalykai). Nepatiko pora vietų, kur siužete trūksta logikos, pvz., korikas užtinka savo dukrą su mediku ryte po drauge praleistos nakties (jiedu nakvoja daržinėje, nes nespėja grįžti į miestą iki užrakinant vartus, nieko nepadoraus nepagalvokite), o korikas tik vožteli jam kartelį ir toliau kartu narplioja mįsles. Nelabai įsivaizduoju, kad taip elgtųsi viduramžių žmogus... Na, bet ne tame esmė, knyga vis tiek gera. Rekomenduoju. mirkt! 

J.Bourin „Damų kambarys“

Knygos anotacija: 
Šiam istoriniam romanui J. Bourin skyrė septynerius metus: kruopščiai rinko dokumentus, padėjusius tiksliai atvaizduoti to meto aplinką ir papročius, konsultavosi, rašė. Romaną entuziastingai sutiko ir skaitytojai, ir kritikai. Jis buvo apdovanotas keletu literatūrinių premijų, išverstas į daugelį kalbų, pagal jį ir jo tęsinį „Pagundų verpetas“ buvo sukurtas dešimties serijų televizijos filmas.

„Damų kambarys“ – tai XIII a. Paryžiuje gyvenusių auksakalių Briunelių šeimos kronika. Liudviko Šventojo valdoma karalystė klesti, nagingiems meistrams verslas sekasi puikiai. Šiuo menišku amatu verčiasi ne tik šeimos vyrai, bet ir moterys. Viskas atrodo ramu, tikra. Bet taip nėra. Netrukus Briunelių gyvenimą nusiaubia beprotiškos aistros, dramatiški įvykiai. Vestuvės, gimimai, mirtys, šventės, kasdienybė, truverų dainos, kryžiaus žygiai, riterių turnyrai, stebuklai, susipynę kūno ir dvasios gyvenimai – viskas plaukia mums prieš akis taip, kaip vyko anais laikais, ir tiesiog prikausto prie šios nuostabios knygos, kokios viduramžiai galbūt dar nėra įkvėpę.

Mano mintijimai: 

Istoriniai romanai – mano labai mylimi. Tiek populiarieji, tiek rimtieji. Šis iš tų, pirmųjų, - šiek tiek popsinis, vietomis muilo operą primenančiu siužetu, vietomis nuobodokas dėl daugybės smulkiai aprašomų gatvių, valgių, drabužių. Viduramžiai ir apskritai istorija man nėra terra incognita, tad nieko naujo ir ypatingai netikėto nesužinojau, tuo labiau, kad tikrosios istorijos romane labai mažai – kryžiaus žygiai ir kiti istoriniai įvykiai tik paminimi, bet plačiau neaprašomi, neanalizuojami. Nors vėlgi, tikriausiai toks ir neturi būti pramoginio romano tikslas. Baisiai rėžė akį visų veikėjų kreipiniai vieni kitiems „jūs“: tėvai taip kreipiasi į dukteris, vyras į žmoną, žmona į vyrą. Už kai kuriuos vertimo perliukus vertėjai ir redaktorei reiktų užsikasti pernykščiais lapais, pvz., veikėjams labiau rūpi dvasiniai, o ne medžiaginiai dalykai...

Turiu prisipažinti, kad sunkokai prisiversdavau paimti knygą į rankas, negaliu logiškai paaiškinti kodėl, o bet tačiau įsiskaičiusi sunkiai paleisdavau iš rankų. Pabaiga ne itin patiko – per daug jau teigiama, bet nesiplėsiu, kad neatskleisčiau siužeto. 

S.Beckett „Mirties chemija“ ir „Įrašyta kauluose“

Knygos anotacija:

„Mirties chemija". Deividas Hanteris buvo žymiausias teismo medikas visoje Anglijoje. Tačiau po žmonos ir dukters žūties jis palieka Londoną ir persikrausto į mažą kaimelį kaip paprastas gydytojas. Niekas iš kaimiečių nežino jo praeities. Po trejų ramaus gyvenimo metų du berniukai randa vietinės rašytojos lavoną su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Kaip medikas, Hanteris privalo apžiūrėti negyvėlę – o tuo metu pradingsta antra kaimelio gyventoja. Įtarimas krinta ant gydytojo, nes jis visiems vis dar tebeatrodo svetimas…

„Mirties chemija” – įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys kaimo gyventojai ir daugybė versijų, kurias pasitelkęs autorius nepaprastai gudriai vedžioja skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, kaime isterija apima vis daugiau žmonių, nes vieną žiaurią ir keistą žmogžudystę veja kitos.
Kiek skausmo ir nelaimių galima pakelti? Kas yra blogis ir kodėl žmonės taip žiauriai elgiasi vieni su kitais? Deividas Hanteris ieško atsakymų į šiuos klausimus, bandydamas suprasti, ką mes padarome su savo ir kitų gyvenimais. Jis irgi tik žmogus, kaip mes visi, bet jo teismo medicinos žinios ir talentas padeda jam įžvelgti tai, ko nepastebi kiti.
„Įrašyta kauluose". Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu.
Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.
„Įrašyta kauluose” – pašėlusios įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų, todėl autoriui pavyksta klastingai vedžioti skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, žiaurumas neslūgsta, knyga kupina nejaukių paslapčių, kurios apgaubia tyrėją tarsi kokonas.

Mano mintijimai: 

Labai įtraukiantys ir lengvai susivalgantys detektyvai. Rekomenduoju. Nors ir nesu detektyvų mylėtoja, bet tikrai labai noriai suskaičiau. Pirmojo pabaigą atspėjau, antrojo – ne, todėl pastarajam rašyčiau papildomą pliusą už nenuspėtą siužeto vingį. Sakyčiau, labai geras vertimas – akys tiesiog slysta tekstu, nekliūva už atskirų žodžių, gremėzdiškų išsireiškimų.

Labai patiko teismo medicinos intarpai: kaip yra lavonai, kaip iš sudžiūvusios ir susitraukusios pirštų odos išgauti pirštų antspaudus, kaip dega audiniai ir kaulai, kaip gali sudegti kūnas, kai aplinkui daugiau niekas nesudega. Būtent šie intarpai ir buvo tas kabliukas, kuris užkabino. Kai tik naujoji knyga („Mirusiųjų šnabždesiai“) atsiras bibliotekoje, būtinai griebsiu.

Kertesz Imre „Be likimo“

Knygos anotacija:
Romane „Be likimo" nusikeliame į Budapeštą, kur gyvena žydų berniukas vardu Diordis Kiovešas. Siaučiant Antrajam pasauliniam karui jo tėvas išsiunčiamas į darbo stovyklą, o penkiolikametis Diordis įdarbinamas privalomiesiems darbams naftos gamykloje. Vieną vasaros rytą pakeliui į darbą Diordį ir kitus žydų berniukus sučiumpa ir išveža į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Romane sunkūs koncentracijos stovyklos darbai ir alinančios gyvenimo sąlygos vaizduojamos jaunojo Kiovešo akimis. Skaitytojas pamažu susipažįsta su knygos herojumi, kuris į viską žvelgia šviesiai, nemoralizuodamas. Nors ir pats vargiai supranta, kas jam nutiko, nieko nekaltina ir turi tik vieną troškimą - išlikti. Su vaikišku naivumu atpasakoti koncentracijos stovyklų baisumai atrodo dar įtikinamiau, tikroviškiau. Galbūt ir todėl, kad herojus likimo smūgį priima kaip natūralų dalyką, nieko nesmerkdamas ir griežtai nevertindamas.
Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną ,,Be likimo" Imrė Kertėsas 2002 m. apdovanotas Nobelio premija. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Vengrijos rašytojas, įvertintas šia premija.

Mano mintijimai:

Autobiografinis pasakojimas apie žydą vaikinuką, išsiųstą į koncentracijos stovyklą - Buchenwaldą. Tokiose knygose man visad kliūna stilius: toks buitiškas, paprastas (nebūtinai prastas), be polėkio. Be abejo, suprantu, kad ne stilius čia svarbiausia, o istorija, išgyvenimai, kurių tikslas yra sukrėsti skaitytoją, priversti jį susimąstyti. Bet man vis tiek, kažkaip sunkiai skaitosi, dar sunkiau tampa objektyviai įvertinti - kas svarbiau: istorija ar literatūra.

O kalbant apie pačią knygą, tai ji, mano akimis, smarkiai neišsiskyrė iš kitų panašios tematikos knygų, bet patiko pati pabaiga, kurioje pasakojamas sugrįžimas iš stovyklos, bandymas paaiškinti tiems, kurie patys joje nebuvo, kurie jaučia „beveik“ kaltę, nes liko, nes nieko nedarė, nors niekas kitas jų nekaltina tik jie patys save.

P.Rothfuss "Vėjo vardas"

Knygos anotacija:

Patrick Rothfuss (Patrikas Rotfusas; g. 1973 m.) – amerikiečių autorius; jo pirmoji knyga “Vėjo vardas” tik išėjusi, sukėlė ažiotažą tarp maginės fantastikos skaitytojų; šiuo metu ji pelnytai atsiduria vienoje gretoje su “Žiedų valdovo” trilogija.
 “Vėjo vardas” – tai keliaujančių aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, “…nes dainavo visai nederamas dainas”. Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Kad galėtų priartėti prie paslapties, Kvoutas pasiryžta viskam. Jis gyvena kaip valkata Tarbeano gatvėse, kol įstengia pakliūti į Arkanumą, magijos universitetą. Tokio jauno ir gabaus studento universiteto sienos seniai neregėjo. Tačiau Kvoutas – ne tik gabus, bet ir išdidus, įžūlus, be to, labai neturtingas. Skandalai ir konfliktai, siekis bet kokia kaina išlikti universitete ir viltys priartėti prie čandrianus gaubiančios paslapties susipina su netikėtai atėjusia meile.
Jį vadino Kvoutu Paslaptinguoju, Kvoutu Bekrauju, Karaliaus Žudiku; jis pagrobė princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Jis sudegino Trebono miestą. Jis praleido naktį su Feluriana ir išėjo nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Jį išmetė iš universiteto, kai buvo tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Jis mėnesienoje vaikščiojo takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Jis kalbėjosi su dievais, mylėjo moteris ir rašė dainas, kurios pravirkdydavo menestrelius. Bet visa tai jo dar tik laukia… O kol kas jaunasis Kvoutas trokšta mokytis senosios magijos, leidžiančios valdyti ugnį ir žaibą. Trokšta sužinoti vėjo vardą.
 Raudonplaukis Kvoutas sėkme ir gabumais galėtų varžytis su Hariu Poteriu, o narsa ir šlove – su Frodu. Tai pasakojimas apie žinių troškimą, magiją, paslaptis, mirtį ir meilę.

Mano mintijimai:

Kam, o kam reikėjo lyginti šią knygą su „Žiedų valdovu“? Na, kam?

Paėmus knygą iškart tikiesi kažko tokio kolosalaus, išskirtinio, originalaus. Deja, tenka šiek tiek nusivilti. Knyga nėra bloga, tikrai ne. Tiesiog skaitymo malonumą sugadino per dideli asmeniniai lūkesčiai.

Pati istorija įtraukianti, įdomiai ir lengvai skaitosi, yra keletas negirdėtų/nematytų idėjų. Patrauklus pagrindinis veikėjas, gėrio/blogio, turtingųjų/vargšų konfliktai, meilės istorija, nuotykiai – viskas, ko reikia patraukliai knygai. Labai primena stebuklines pasakas iš vaikystės, nuotykių romanus iš paauglystės. Žodžiu, kaip bepažiūrėsi – kvepia nostalgija.

Labai malonus skaitalas J