G.Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Šis romanas apie kitokį žmogų, apie žmonių susvetimėjimą apskritai, apie skaudžią šeimos tragediją. Centrinė figūra – Eleonora Olifant, trisdešimtmetė dizaino studijos finansų skyriaus darbuotoja, be galo protinga, tačiau tikra keistuolė, sulaukianti pašaipų ir apkalbų. Jos gyvenimas sukasi tik apie darbą, tuo tarpu savaitgaliais jos vienintelė „pramoga“ – degtinė ir kryžiažodžiai. Eleonora gyvena viena, neturi antros pusės, draugų, apskritai jokių realių socialinių kontaktų ar ryšių, išskyrus kas savaitę įvykstančius pokalbius su motina.

O tada nutinka du dalykai, kurie išjudina nusistovėjusią tvarką: Eleonoros gyvenime atsiranda įsimylėjimo objektas – muzikantas; o kartu su kolega iš IT skyriaus eidami namo po darbo išgelbėja atsitiktinio praeivio gyvybę. Tuomet žingsnis po žingsnio merginos gyvenimas ima keistis. Eleonora pirmiausia ima keistis išoriškai, vėliau – ir vidumi. Eleonora iš pradžių pokyčius priima nenoriai, nepatikliai, bet po truputį su kolega Reimondu užsimezgę draugiški santykiai parodo ir kitokią Eleonoros asmenybę, padeda jai atsiskleisti. Papildomi balai romanui už tai, kad nevirto banalia meilės istroija.

Skaitydama tikrai spėliojau, koks sindromas bus kaltas dėl Eleonoros keistumo, naivumo, nes daugybė detalių rodė, kad ji yra protinga, pastebinti ir suprantanti daugiau už kitus, daranti (dažniausiai) logiškas išvadas,  tačiau itin žemo emocinio intelekto. Ji prikuria nerealių svajonių ir fantazijų apie save ir Muzikantą, jų būsimą laimingą gyvenimą kartu. Taipogi jai sunku susivokti kasdienėse situacijose: kaip elgtis atėjus į svečius, ką dovanoti gimtadienio proga, kaip rengtis einant į koncertą. Tuo ji man šiek tiek priminė mano mėgto serialo „Bones“ pagrindinę veikėją Temperance Brennan. O dar kas pusę metų ją lanko socialinė darbuotoja. Ir vis tik, romano pabaigoje kiek per lengvai ir pernelyg šabloniškai pateikti paaiškinimai, kodėl Eleonoros gyvenimas ir asmenybė yra būtent tokie.

Romane pasakojama pirmuoju asmeniu iš Eleonoros pozicijos. Paprastai tokio pasakojimo nemėgstu, bet šioje knygoje jis akių nebadė. Tema nėra visiškai tolima – šiuolaikiniame pasaulyje, nors technologijos leidžia pasiekti tolimiausius pasaulio kampelius, žmonės yra susvetimėję, atitolę, gyvas ryšys sunkiai ir retai užmezgamas, dar sunkiau išsaugomas. Nepritapimo, atskirties tema yra jautri ir aktuali, todėl manau, kad knyga galėtų patikti gana plačiam skaitytojų ratui.

Ir dar, tikėtina, kad netolimoje ateityje sulauksime filmo pagal šį romaną, kurį prodiusuos žinoma aktorė Reese Witherspoon.

K.Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“

Šią vasarą pirmą kartą dalyvauju skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“. Ar apskritai skaitymo iššūkyje. Prieš keletą metų tokio pobūdžio iššūkiai buvo ypač madingi, dabar susidomėjimas po truputį slūgsta. Bent jau tarpe tų skaitytojų, kurie yra mano aplinkoje. O ir iššūkiai anksčiau buvo gerokai rimtesni – po 20, 30, o kai kas net ir 50 sąlygų buvo susigalvojęs. Jau vien to užteko, kad sukčiau nosį į kitą pusę, nes norimų perskaityti knygų sarašas ir taip jau begalinis, tad nesinorėjo jo dar labiau dirbtinai pūsti, įtraukiant knygas, atitinkančias iššūkio sąlygas. Nebepamenu, kaip radau šį iššūkį, greičiausiai pamačiau reklamą viename socialiniame tinkle, o kadangi sąlygos buvo tik 5, tai ir susigundžiau pabandyti.

O kad viskas būtų sąžininga, neleidau sau čytinti ir paėmiau tikrai bibliotekininkės rekomenduotą knygą, kuri buvo K.Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“. Na, pagalvojau, čia tai bus tikras iššūkis – įveikti meilės romaniūkštį. Tokių paprastai neskaitau ir apeinu iš tolo, nebent ateina su rekomendacija iš patikimo šaltinio.

Bet vis dėlto, atmeskime visas išankstines nuomones, nes romanas tikrai nėra toks blogas, koks mano manymu turėjo/galėjo būti. Perskaičiau, be abejo, labai greitai, nes istorija labai paprasta: šeimos galva,  Vietnamo karo veteranas, ir šiaip šizovas bičas, paveldi žemės sklypą Aliaskoje; kadangi civiliame gyvenime niekur nebepritampa, tai tampa lyg ir nauja galimybė pradėti gyvenimą iš naujo (tiesa, nauja pradžia jau nebėra tokia nauja, nes tų pradžių buvo ne viena...); jo žmona vis dar prisimena jaunystę, kitus laikus, o ir šiaip tiesiog apsėsta meilės savo vyrui, tad keliauja kartu. Dukra dar padejuoja, kad ir vėl teks pratintis prie naujos mokyklos, bet tėvukas nusprendė, vadinasi, važiuojam.

O va čia, po blankios pradžios, prasideda knygos gerumai: man tikrai patiko nuostabios Aliaskos gamtos aprašymai (gaila, kad jų taip mažai), gyvenimo būdo, bendruomeniškumo jausmas, naujakurių priėmimas ir visokeriopa pagalba jiems iš senbuvių, draugystės tarp moterų, tarp vaikų, paaugliškos meilės epizodai. Deja, meilė tarp tėvų atsiveria kitomis spalvomis, išlenda visi nuodai ir toksinai. Paralelė tarp atšiauraus krašto ir ne ką švelnesnio tėvo charakterio labai akivaizdi, bet labai organiška. Priešprieša tarp meilės, kuri įtraukia ir sužlugdo, ir meilės, kuri įkvepia ir pakylėja. Atšiauri gamta užgrūdina stipriuosius, o tamsa lauke iššaukia tamsą žmoguje. Kas atšiauresnis šiuo atveju: gamta ar žmogus?

Ir tada, kai jau galvojau, kad knygą įvertinsiu gana neblogai, viską sugadino perspausta, melodramatiška pabaiga. Ech, kaip gaila. O galėjo būti visai neblogas romanas.

E.Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

Jei atmintis nepaveda, iki šiol nebuvau skaičiusi nei vieno Indonezijos rašytojo kūrinio. Tad tai mano pirmoji pažintis su šios šalies literatūra, kuri net labai vykusi.

Romanas „Grožis lyg žaizda“ priskiriamas magiškojo realizmo žanrui. Perskaičius jį, nesunku suprasti kodėl: po 21 vienerių viena moteris pakyla iš kapo, kita – po 16 metų nesimatymo susitinka su mylimuoju, kalno viršūnėje su juo pasimyli ir... nuskrieja į dausas, mergaitę mokyklos tualete išprievartauja šuo ir niekas tuo nesuabejoja, septynias dienas ir septynias naktis trunka galiūnų dvikova, bei dar daugybė epizodų, kurie verčia skaitytoją dvejoti, ar priimti tekstą tiesiogiai, ar įžvelgti metaforas, ar vertinti kaip audringos autoriaus vaizduotės vaisių.

Romane susipina daug skirtingų siužeto linijų, bet visa istorija sukasi apie vienos giminės moterų likimą: seneliams ir tėvams tenka epizodinis vaidmuo, užtat anūkė Devi Aju tampa viso pasakojimo ašimi. Jauna mergina antrojo pasaulinio karo išvakarėse lieka viena, jos senelis olandas pašaukiamas į armiją, senelė su teta išplaukia iš nesaugios Indonezijos, tėvas olandas ir motina pusiau indonezietė, palikę ją auginti seneliams, dingo iš Devi Aju gyvenimo labai anksti. Mergina su draugėmis patenka į karo belaisvių stovyklą, vėliau į viešnamį, o dar vėliau grįžta į tą patį viešnamį jau laisva valia ir tampa geriausia ir garsiausia prostitute visame mieste, susikuria savo legendą.

Devi Aju ir jos dukterų, trijų gražuolių ir vienos negražios, ironiškai pavadintos Gražuole, istorijoje iš dalies atsispindi Indonezijos istorija: pirmąją dukrą pagimdo nuo ją išprievartavusio japono, antrąją – nuo partizano. Vėliau į jų gyvenimą įsiveržia komunistai, banditai, partizanai virsta Indonezijos armijos kariais. Visgi, istorinė tikrovė visame romane supinta su mitais ir senoviniais pasakojimais, bet jie nesupriešinami, o tiesiog egzistuoja kartu, vienas kitą praturtina ir papildo.

„Grožis lyg žaizda“ nėra šviesus ir gražus romanas, jame daug purvo, smurto, žudynių, blogųjų dvasių, prakeiksmų, juodosios magijos, neteisybės. Net meilė, kad ir kokia stipri ji bebūtų, neįveikia šeimos prakeiksmo. Įdomi pasakojimo struktūra: paskojimas nėra ištisinis ir nuoseklus, šokinėjama laike ir erdvėje, daug detalių, ryškūs veikėjų (ypač stiprių ir ryžtingų moterų) portretai reiklauja iš skaitytojo susikaupimo ir pasinėrimo.

Patiks ne visiems, bet pabandyti tikrai verta, ypač jei laikote save literatūros gurmanu.

Samuel Bjørk “Aš keliauju viena“

Faktas Nr. 1: skandinavų literatūra yra mano meilių meilė. Net negalėčiau tiksliai įvardinti, kas mane taip traukia: niūrumas, tamsumas, depresiškos nuotaikos, intelektualūs arba genialūs vienišiai.

Na, o faktas Nr. 2: nesu didelė detektyvų gerbėja. Mano vidinėje „lentynoje“ jie guli kažkur šalia meilės romanų. Ir vis gi, skandinaviški detektyvai net mane suvilioja. Ir dažniausiai nenuvilia. L. Kepler, J. Nesbo, J. Adler-Olsen, S. Larsson, L. Marklund, C. Ir R. Börjlind naujos knygos bibliotekoje visada patraukia akį. Net ir dabar, berašydama atsiliepimą, pasitikrinau, ar nėra naujienų ibibliotekoje.

Mano kuklia nuomone, skiriamasis skandinaviškų detektyvų bruožas yra užsidepresavęs, bet puikiai savo darbą dirbantis detektyvas ir vienas kitas įdomesnis pagalbininkas. Taip ir šioje knygoje: Holgeris Munkas, patyręs ir tikras profesionalas, darboholikas, išsiskyręs vienišius, kuris daug rūko, o tai reiškia, kad jis mąsto, tuo metu jam trukdyti - nevalia; Mia Kruger – buvusi jo komandos narė, skaičiuojanti paskutines savo gyvenimo dienas, turinti ypatingą gebėjimą iš smulkiausių detalių susidaryti itin išsamų nusikaltimo vaizdą, atrasti ryšius tarp detalių, filtruoti tai, kas svarbu, o kas ne. Ir dar keletas antraplanių veikėjų, bet visų neišvardinsi.

Žmogžudysčių aukos yra šešerių metų mergaitės, besiruošiančios pirmai klasei, jas randa perrengtas lėlių suknelėmis, su rašteliu ant kaklo: „Aš keliauju viena“. Iš čia ir pavadinimas, nieko stebuklingo. Siužetas ganėtinai nuspėjamas, atidžiai skaitant tikrai galima numanyti, kas ir kaip. Bet aš leidau sau paatostogauti ir per daug nesigilinti, tad žudiką atspėjau pakankamai toli pasistūmėjusi. O bet tačiau šį detektyvą vis tiek priskirčiau prie gerųjų. Gal ne tokio kalibro kaip Nesbo ar Kepler, kur viskas daug sudėtingiau, painiau ir kruopščiau, bet žanro mėgėjų neturėtų nuvilti.

Ieškosiu tęsinio.