K.Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“

Šią vasarą pirmą kartą dalyvauju skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“. Ar apskritai skaitymo iššūkyje. Prieš keletą metų tokio pobūdžio iššūkiai buvo ypač madingi, dabar susidomėjimas po truputį slūgsta. Bent jau tarpe tų skaitytojų, kurie yra mano aplinkoje. O ir iššūkiai anksčiau buvo gerokai rimtesni – po 20, 30, o kai kas net ir 50 sąlygų buvo susigalvojęs. Jau vien to užteko, kad sukčiau nosį į kitą pusę, nes norimų perskaityti knygų sarašas ir taip jau begalinis, tad nesinorėjo jo dar labiau dirbtinai pūsti, įtraukiant knygas, atitinkančias iššūkio sąlygas. Nebepamenu, kaip radau šį iššūkį, greičiausiai pamačiau reklamą viename socialiniame tinkle, o kadangi sąlygos buvo tik 5, tai ir susigundžiau pabandyti.

O kad viskas būtų sąžininga, neleidau sau čytinti ir paėmiau tikrai bibliotekininkės rekomenduotą knygą, kuri buvo K.Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“. Na, pagalvojau, čia tai bus tikras iššūkis – įveikti meilės romaniūkštį. Tokių paprastai neskaitau ir apeinu iš tolo, nebent ateina su rekomendacija iš patikimo šaltinio.

Bet vis dėlto, atmeskime visas išankstines nuomones, nes romanas tikrai nėra toks blogas, koks mano manymu turėjo/galėjo būti. Perskaičiau, be abejo, labai greitai, nes istorija labai paprasta: šeimos galva,  Vietnamo karo veteranas, ir šiaip šizovas bičas, paveldi žemės sklypą Aliaskoje; kadangi civiliame gyvenime niekur nebepritampa, tai tampa lyg ir nauja galimybė pradėti gyvenimą iš naujo (tiesa, nauja pradžia jau nebėra tokia nauja, nes tų pradžių buvo ne viena...); jo žmona vis dar prisimena jaunystę, kitus laikus, o ir šiaip tiesiog apsėsta meilės savo vyrui, tad keliauja kartu. Dukra dar padejuoja, kad ir vėl teks pratintis prie naujos mokyklos, bet tėvukas nusprendė, vadinasi, važiuojam.

O va čia, po blankios pradžios, prasideda knygos gerumai: man tikrai patiko nuostabios Aliaskos gamtos aprašymai (gaila, kad jų taip mažai), gyvenimo būdo, bendruomeniškumo jausmas, naujakurių priėmimas ir visokeriopa pagalba jiems iš senbuvių, draugystės tarp moterų, tarp vaikų, paaugliškos meilės epizodai. Deja, meilė tarp tėvų atsiveria kitomis spalvomis, išlenda visi nuodai ir toksinai. Paralelė tarp atšiauraus krašto ir ne ką švelnesnio tėvo charakterio labai akivaizdi, bet labai organiška. Priešprieša tarp meilės, kuri įtraukia ir sužlugdo, ir meilės, kuri įkvepia ir pakylėja. Atšiauri gamta užgrūdina stipriuosius, o tamsa lauke iššaukia tamsą žmoguje. Kas atšiauresnis šiuo atveju: gamta ar žmogus?

Ir tada, kai jau galvojau, kad knygą įvertinsiu gana neblogai, viską sugadino perspausta, melodramatiška pabaiga. Ech, kaip gaila. O galėjo būti visai neblogas romanas.