Faktas Nr. 1:
skandinavų literatūra yra mano meilių meilė. Net negalėčiau tiksliai įvardinti,
kas mane taip traukia: niūrumas, tamsumas, depresiškos nuotaikos, intelektualūs
arba genialūs vienišiai.
Na, o faktas Nr.
2: nesu didelė detektyvų gerbėja. Mano vidinėje „lentynoje“ jie guli kažkur
šalia meilės romanų. Ir vis gi, skandinaviški detektyvai net mane suvilioja. Ir
dažniausiai nenuvilia. L. Kepler, J. Nesbo, J. Adler-Olsen, S. Larsson,
L. Marklund, C. Ir R. Börjlind naujos knygos bibliotekoje visada patraukia akį.
Net ir dabar, berašydama atsiliepimą, pasitikrinau, ar nėra naujienų
ibibliotekoje.
Mano kuklia
nuomone, skiriamasis skandinaviškų detektyvų bruožas yra užsidepresavęs, bet
puikiai savo darbą dirbantis detektyvas ir vienas kitas įdomesnis
pagalbininkas. Taip ir šioje knygoje: Holgeris Munkas, patyręs ir tikras
profesionalas, darboholikas, išsiskyręs vienišius, kuris daug rūko, o tai reiškia, kad jis mąsto, tuo metu jam trukdyti - nevalia; Mia Kruger – buvusi jo komandos narė, skaičiuojanti paskutines
savo gyvenimo dienas, turinti ypatingą gebėjimą iš smulkiausių detalių susidaryti itin išsamų nusikaltimo vaizdą, atrasti ryšius tarp detalių, filtruoti tai, kas svarbu, o kas ne. Ir dar keletas antraplanių veikėjų, bet visų neišvardinsi.
Žmogžudysčių aukos
yra šešerių metų mergaitės, besiruošiančios pirmai klasei, jas randa perrengtas
lėlių suknelėmis, su rašteliu ant kaklo: „Aš keliauju viena“. Iš čia ir
pavadinimas, nieko stebuklingo. Siužetas ganėtinai nuspėjamas, atidžiai
skaitant tikrai galima numanyti, kas ir kaip. Bet aš leidau sau paatostogauti
ir per daug nesigilinti, tad žudiką atspėjau pakankamai toli pasistūmėjusi. O bet
tačiau šį detektyvą vis tiek priskirčiau prie gerųjų. Gal ne tokio kalibro kaip
Nesbo ar Kepler, kur viskas daug sudėtingiau, painiau ir kruopščiau, bet žanro
mėgėjų neturėtų nuvilti.
Ieškosiu tęsinio.
No comments:
Post a Comment