E.Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

Jei atmintis nepaveda, iki šiol nebuvau skaičiusi nei vieno Indonezijos rašytojo kūrinio. Tad tai mano pirmoji pažintis su šios šalies literatūra, kuri net labai vykusi.

Romanas „Grožis lyg žaizda“ priskiriamas magiškojo realizmo žanrui. Perskaičius jį, nesunku suprasti kodėl: po 21 vienerių viena moteris pakyla iš kapo, kita – po 16 metų nesimatymo susitinka su mylimuoju, kalno viršūnėje su juo pasimyli ir... nuskrieja į dausas, mergaitę mokyklos tualete išprievartauja šuo ir niekas tuo nesuabejoja, septynias dienas ir septynias naktis trunka galiūnų dvikova, bei dar daugybė epizodų, kurie verčia skaitytoją dvejoti, ar priimti tekstą tiesiogiai, ar įžvelgti metaforas, ar vertinti kaip audringos autoriaus vaizduotės vaisių.

Romane susipina daug skirtingų siužeto linijų, bet visa istorija sukasi apie vienos giminės moterų likimą: seneliams ir tėvams tenka epizodinis vaidmuo, užtat anūkė Devi Aju tampa viso pasakojimo ašimi. Jauna mergina antrojo pasaulinio karo išvakarėse lieka viena, jos senelis olandas pašaukiamas į armiją, senelė su teta išplaukia iš nesaugios Indonezijos, tėvas olandas ir motina pusiau indonezietė, palikę ją auginti seneliams, dingo iš Devi Aju gyvenimo labai anksti. Mergina su draugėmis patenka į karo belaisvių stovyklą, vėliau į viešnamį, o dar vėliau grįžta į tą patį viešnamį jau laisva valia ir tampa geriausia ir garsiausia prostitute visame mieste, susikuria savo legendą.

Devi Aju ir jos dukterų, trijų gražuolių ir vienos negražios, ironiškai pavadintos Gražuole, istorijoje iš dalies atsispindi Indonezijos istorija: pirmąją dukrą pagimdo nuo ją išprievartavusio japono, antrąją – nuo partizano. Vėliau į jų gyvenimą įsiveržia komunistai, banditai, partizanai virsta Indonezijos armijos kariais. Visgi, istorinė tikrovė visame romane supinta su mitais ir senoviniais pasakojimais, bet jie nesupriešinami, o tiesiog egzistuoja kartu, vienas kitą praturtina ir papildo.

„Grožis lyg žaizda“ nėra šviesus ir gražus romanas, jame daug purvo, smurto, žudynių, blogųjų dvasių, prakeiksmų, juodosios magijos, neteisybės. Net meilė, kad ir kokia stipri ji bebūtų, neįveikia šeimos prakeiksmo. Įdomi pasakojimo struktūra: paskojimas nėra ištisinis ir nuoseklus, šokinėjama laike ir erdvėje, daug detalių, ryškūs veikėjų (ypač stiprių ir ryžtingų moterų) portretai reiklauja iš skaitytojo susikaupimo ir pasinėrimo.

Patiks ne visiems, bet pabandyti tikrai verta, ypač jei laikote save literatūros gurmanu.