V.Kulvinskaitė (Cibarauskė) „Malalietka“

Maža knygelė, sukėlusi daug emocijų ir diskusijų tarp skaitytojų. Dažnai lyginama ir/ar priešpastatoma su R.Kmitos romanu „Pietinia kronikas“, pastarosios nesu skaičiusi, tad palyginti, deja, negaliu. Skaičiusiųjų nuomone, romanai nelygintini. R.Kmitos romanas jau seniai laukia savo eilės mano skaitinių sąraše, bet vis nesulaukia...

„Malalietka“ pristatoma kaip kartos romanas, augimo (tapsmo) romanas. Nors galima skaityti ir kaip atskiras noveles, net nebūtinai iš eilės. Autorė – mano bendraamžė, todėl skaitymas buvo asmeniškesnis, norėjosi pajusti bendrumą, artumą. Bet visi mes skirtingi, ir išgyvenimai mūsų, net ir tais pačiais metais gimusių, - skirtingi. Tikiu, kad buvo ir tokių, kurie knygelėje atrado save, ar bent jau savo paauglystės vietas, pajuto nostalgiją. Bet vis tik daugiau, manyčiau, bus tokių, kurie pasipiktins ir pasmerks, nes aprašomi įvykiai tikrai nėra nei teigiami, nei įkvepiantys. Tai, ką dovanotume užsienio autoriui, nes juk viskas tolima ir mūsų neliečia, paprastai nedovanojame saviems autoriams.

Autorė žaidžia su skaitytoju, vedžioja už nosies. Kaip pati prisipažino susitikimo su skaitytojais metu, visos istorijos knygoje yra tikros, tačiau ne visos nutiko jai pačiai. Tai yra kartos romanas, nes visos istorijos paimtos iš jos aplinkos, draugų, pažįstamų rato, jos kartos žmonių. Naudojamai tikri vardai (autorės, jos draugių, draugų, vyro), kas lyg ir įasmenina visas istorijas, nes skaitytojas linkęs sutapatinti įvykius su vardais, bet iš tikro nuasmenina, nes nuslepia tikruosius istorijų veikėjus.

Vis bandžiau sau atsakyti, ką norėta pasakyta šia knyga. Noras stebinti? Šokiruoti? Bet juk jau esam baisesnių dalykų matęs ir girdėję. Mūsų karta jau ragavo užsienio, kas artimesnio, kas tolimesnio, tad knygoje aprašyti dalykai kelia veikiau nuobodulį. O gal tiesiog sunku vertinti per laiko atstumą, sunku žvelgti paauglio akimis, prisiminti tuos laikus, nes suaugęs daugelį dalykų vertini kitaip. Kita vertus, autorė nei smerkia, nei teisina, tiesiog pateikia įvykius tokius, kokie jie (tikėtina) ir buvo.

Ir dar šis kūrinys artimesnis vilniečiams, nes minimos jų miesto vietos ir aktualijos.

G.Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Šis romanas apie kitokį žmogų, apie žmonių susvetimėjimą apskritai, apie skaudžią šeimos tragediją. Centrinė figūra – Eleonora Olifant, trisdešimtmetė dizaino studijos finansų skyriaus darbuotoja, be galo protinga, tačiau tikra keistuolė, sulaukianti pašaipų ir apkalbų. Jos gyvenimas sukasi tik apie darbą, tuo tarpu savaitgaliais jos vienintelė „pramoga“ – degtinė ir kryžiažodžiai. Eleonora gyvena viena, neturi antros pusės, draugų, apskritai jokių realių socialinių kontaktų ar ryšių, išskyrus kas savaitę įvykstančius pokalbius su motina.

O tada nutinka du dalykai, kurie išjudina nusistovėjusią tvarką: Eleonoros gyvenime atsiranda įsimylėjimo objektas – muzikantas; o kartu su kolega iš IT skyriaus eidami namo po darbo išgelbėja atsitiktinio praeivio gyvybę. Tuomet žingsnis po žingsnio merginos gyvenimas ima keistis. Eleonora pirmiausia ima keistis išoriškai, vėliau – ir vidumi. Eleonora iš pradžių pokyčius priima nenoriai, nepatikliai, bet po truputį su kolega Reimondu užsimezgę draugiški santykiai parodo ir kitokią Eleonoros asmenybę, padeda jai atsiskleisti. Papildomi balai romanui už tai, kad nevirto banalia meilės istroija.

Skaitydama tikrai spėliojau, koks sindromas bus kaltas dėl Eleonoros keistumo, naivumo, nes daugybė detalių rodė, kad ji yra protinga, pastebinti ir suprantanti daugiau už kitus, daranti (dažniausiai) logiškas išvadas,  tačiau itin žemo emocinio intelekto. Ji prikuria nerealių svajonių ir fantazijų apie save ir Muzikantą, jų būsimą laimingą gyvenimą kartu. Taipogi jai sunku susivokti kasdienėse situacijose: kaip elgtis atėjus į svečius, ką dovanoti gimtadienio proga, kaip rengtis einant į koncertą. Tuo ji man šiek tiek priminė mano mėgto serialo „Bones“ pagrindinę veikėją Temperance Brennan. O dar kas pusę metų ją lanko socialinė darbuotoja. Ir vis tik, romano pabaigoje kiek per lengvai ir pernelyg šabloniškai pateikti paaiškinimai, kodėl Eleonoros gyvenimas ir asmenybė yra būtent tokie.

Romane pasakojama pirmuoju asmeniu iš Eleonoros pozicijos. Paprastai tokio pasakojimo nemėgstu, bet šioje knygoje jis akių nebadė. Tema nėra visiškai tolima – šiuolaikiniame pasaulyje, nors technologijos leidžia pasiekti tolimiausius pasaulio kampelius, žmonės yra susvetimėję, atitolę, gyvas ryšys sunkiai ir retai užmezgamas, dar sunkiau išsaugomas. Nepritapimo, atskirties tema yra jautri ir aktuali, todėl manau, kad knyga galėtų patikti gana plačiam skaitytojų ratui.

Ir dar, tikėtina, kad netolimoje ateityje sulauksime filmo pagal šį romaną, kurį prodiusuos žinoma aktorė Reese Witherspoon.

K.Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“

Šią vasarą pirmą kartą dalyvauju skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“. Ar apskritai skaitymo iššūkyje. Prieš keletą metų tokio pobūdžio iššūkiai buvo ypač madingi, dabar susidomėjimas po truputį slūgsta. Bent jau tarpe tų skaitytojų, kurie yra mano aplinkoje. O ir iššūkiai anksčiau buvo gerokai rimtesni – po 20, 30, o kai kas net ir 50 sąlygų buvo susigalvojęs. Jau vien to užteko, kad sukčiau nosį į kitą pusę, nes norimų perskaityti knygų sarašas ir taip jau begalinis, tad nesinorėjo jo dar labiau dirbtinai pūsti, įtraukiant knygas, atitinkančias iššūkio sąlygas. Nebepamenu, kaip radau šį iššūkį, greičiausiai pamačiau reklamą viename socialiniame tinkle, o kadangi sąlygos buvo tik 5, tai ir susigundžiau pabandyti.

O kad viskas būtų sąžininga, neleidau sau čytinti ir paėmiau tikrai bibliotekininkės rekomenduotą knygą, kuri buvo K.Hannah „Sugrįžimas į Aliaską“. Na, pagalvojau, čia tai bus tikras iššūkis – įveikti meilės romaniūkštį. Tokių paprastai neskaitau ir apeinu iš tolo, nebent ateina su rekomendacija iš patikimo šaltinio.

Bet vis dėlto, atmeskime visas išankstines nuomones, nes romanas tikrai nėra toks blogas, koks mano manymu turėjo/galėjo būti. Perskaičiau, be abejo, labai greitai, nes istorija labai paprasta: šeimos galva,  Vietnamo karo veteranas, ir šiaip šizovas bičas, paveldi žemės sklypą Aliaskoje; kadangi civiliame gyvenime niekur nebepritampa, tai tampa lyg ir nauja galimybė pradėti gyvenimą iš naujo (tiesa, nauja pradžia jau nebėra tokia nauja, nes tų pradžių buvo ne viena...); jo žmona vis dar prisimena jaunystę, kitus laikus, o ir šiaip tiesiog apsėsta meilės savo vyrui, tad keliauja kartu. Dukra dar padejuoja, kad ir vėl teks pratintis prie naujos mokyklos, bet tėvukas nusprendė, vadinasi, važiuojam.

O va čia, po blankios pradžios, prasideda knygos gerumai: man tikrai patiko nuostabios Aliaskos gamtos aprašymai (gaila, kad jų taip mažai), gyvenimo būdo, bendruomeniškumo jausmas, naujakurių priėmimas ir visokeriopa pagalba jiems iš senbuvių, draugystės tarp moterų, tarp vaikų, paaugliškos meilės epizodai. Deja, meilė tarp tėvų atsiveria kitomis spalvomis, išlenda visi nuodai ir toksinai. Paralelė tarp atšiauraus krašto ir ne ką švelnesnio tėvo charakterio labai akivaizdi, bet labai organiška. Priešprieša tarp meilės, kuri įtraukia ir sužlugdo, ir meilės, kuri įkvepia ir pakylėja. Atšiauri gamta užgrūdina stipriuosius, o tamsa lauke iššaukia tamsą žmoguje. Kas atšiauresnis šiuo atveju: gamta ar žmogus?

Ir tada, kai jau galvojau, kad knygą įvertinsiu gana neblogai, viską sugadino perspausta, melodramatiška pabaiga. Ech, kaip gaila. O galėjo būti visai neblogas romanas.

E.Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

Jei atmintis nepaveda, iki šiol nebuvau skaičiusi nei vieno Indonezijos rašytojo kūrinio. Tad tai mano pirmoji pažintis su šios šalies literatūra, kuri net labai vykusi.

Romanas „Grožis lyg žaizda“ priskiriamas magiškojo realizmo žanrui. Perskaičius jį, nesunku suprasti kodėl: po 21 vienerių viena moteris pakyla iš kapo, kita – po 16 metų nesimatymo susitinka su mylimuoju, kalno viršūnėje su juo pasimyli ir... nuskrieja į dausas, mergaitę mokyklos tualete išprievartauja šuo ir niekas tuo nesuabejoja, septynias dienas ir septynias naktis trunka galiūnų dvikova, bei dar daugybė epizodų, kurie verčia skaitytoją dvejoti, ar priimti tekstą tiesiogiai, ar įžvelgti metaforas, ar vertinti kaip audringos autoriaus vaizduotės vaisių.

Romane susipina daug skirtingų siužeto linijų, bet visa istorija sukasi apie vienos giminės moterų likimą: seneliams ir tėvams tenka epizodinis vaidmuo, užtat anūkė Devi Aju tampa viso pasakojimo ašimi. Jauna mergina antrojo pasaulinio karo išvakarėse lieka viena, jos senelis olandas pašaukiamas į armiją, senelė su teta išplaukia iš nesaugios Indonezijos, tėvas olandas ir motina pusiau indonezietė, palikę ją auginti seneliams, dingo iš Devi Aju gyvenimo labai anksti. Mergina su draugėmis patenka į karo belaisvių stovyklą, vėliau į viešnamį, o dar vėliau grįžta į tą patį viešnamį jau laisva valia ir tampa geriausia ir garsiausia prostitute visame mieste, susikuria savo legendą.

Devi Aju ir jos dukterų, trijų gražuolių ir vienos negražios, ironiškai pavadintos Gražuole, istorijoje iš dalies atsispindi Indonezijos istorija: pirmąją dukrą pagimdo nuo ją išprievartavusio japono, antrąją – nuo partizano. Vėliau į jų gyvenimą įsiveržia komunistai, banditai, partizanai virsta Indonezijos armijos kariais. Visgi, istorinė tikrovė visame romane supinta su mitais ir senoviniais pasakojimais, bet jie nesupriešinami, o tiesiog egzistuoja kartu, vienas kitą praturtina ir papildo.

„Grožis lyg žaizda“ nėra šviesus ir gražus romanas, jame daug purvo, smurto, žudynių, blogųjų dvasių, prakeiksmų, juodosios magijos, neteisybės. Net meilė, kad ir kokia stipri ji bebūtų, neįveikia šeimos prakeiksmo. Įdomi pasakojimo struktūra: paskojimas nėra ištisinis ir nuoseklus, šokinėjama laike ir erdvėje, daug detalių, ryškūs veikėjų (ypač stiprių ir ryžtingų moterų) portretai reiklauja iš skaitytojo susikaupimo ir pasinėrimo.

Patiks ne visiems, bet pabandyti tikrai verta, ypač jei laikote save literatūros gurmanu.

Samuel Bjørk “Aš keliauju viena“

Faktas Nr. 1: skandinavų literatūra yra mano meilių meilė. Net negalėčiau tiksliai įvardinti, kas mane taip traukia: niūrumas, tamsumas, depresiškos nuotaikos, intelektualūs arba genialūs vienišiai.

Na, o faktas Nr. 2: nesu didelė detektyvų gerbėja. Mano vidinėje „lentynoje“ jie guli kažkur šalia meilės romanų. Ir vis gi, skandinaviški detektyvai net mane suvilioja. Ir dažniausiai nenuvilia. L. Kepler, J. Nesbo, J. Adler-Olsen, S. Larsson, L. Marklund, C. Ir R. Börjlind naujos knygos bibliotekoje visada patraukia akį. Net ir dabar, berašydama atsiliepimą, pasitikrinau, ar nėra naujienų ibibliotekoje.

Mano kuklia nuomone, skiriamasis skandinaviškų detektyvų bruožas yra užsidepresavęs, bet puikiai savo darbą dirbantis detektyvas ir vienas kitas įdomesnis pagalbininkas. Taip ir šioje knygoje: Holgeris Munkas, patyręs ir tikras profesionalas, darboholikas, išsiskyręs vienišius, kuris daug rūko, o tai reiškia, kad jis mąsto, tuo metu jam trukdyti - nevalia; Mia Kruger – buvusi jo komandos narė, skaičiuojanti paskutines savo gyvenimo dienas, turinti ypatingą gebėjimą iš smulkiausių detalių susidaryti itin išsamų nusikaltimo vaizdą, atrasti ryšius tarp detalių, filtruoti tai, kas svarbu, o kas ne. Ir dar keletas antraplanių veikėjų, bet visų neišvardinsi.

Žmogžudysčių aukos yra šešerių metų mergaitės, besiruošiančios pirmai klasei, jas randa perrengtas lėlių suknelėmis, su rašteliu ant kaklo: „Aš keliauju viena“. Iš čia ir pavadinimas, nieko stebuklingo. Siužetas ganėtinai nuspėjamas, atidžiai skaitant tikrai galima numanyti, kas ir kaip. Bet aš leidau sau paatostogauti ir per daug nesigilinti, tad žudiką atspėjau pakankamai toli pasistūmėjusi. O bet tačiau šį detektyvą vis tiek priskirčiau prie gerųjų. Gal ne tokio kalibro kaip Nesbo ar Kepler, kur viskas daug sudėtingiau, painiau ir kruopščiau, bet žanro mėgėjų neturėtų nuvilti.

Ieškosiu tęsinio.

Ž.Gerulaitienė „Tolima. Artima“

Šią knygą jau seniai buvau nusižiūrėjusi. O ir knyga jau – ne iš naujųjų, visgi 2010 m. Parašyta ir išleista, kai kelionių įspūdžių knygos dar nebuvo tokios populiarios kaip dabar.

Knygoje pasakojama apie keliones po lietuviams vis dar egzotiškas šalis: Pietų Afrikos Respublika, Indonezija, Šri Lanka, Namibija, Argetina (tiksliau Buenos Airės), Čilė, Malaizija, Australija, Tanzanija (kopimas į aukščiausią Afrikos kalną – Kilimandžarą), Zanzibaras. Autorė pasakoja savo kelionių įspūdžius, pateikiama daugybė nuotraukų, todėl knyga itin greit persiskaitė. Kiek žinau, pati knygos autorė su šeima kurį laiką gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Tai tikrai jaučiasi: nostalgija ir meilė visam juodajam žemynui. Tiesa, pasakojimo nedaug, knygutė vos 184 puslapių, tad ir prie kiekvienos šalies tik vos vos prisiliečiama. Man norėjosi daugiau, kur kas daugiau. Esu sofos lygos keliautoja: mėgstu kelionių literatūrą, internete ieškoti vaizdų, filmuotos medžiagos apie vietas, minimas knygose. Tačiau mane išvilioti iš namų tikrai sunku.

Panašu, kad leidžiant šią knygą buvo pataupyta popieriaus sąskaita, todėl visoje knygoje nuotraukos labai tamsios, dėl ko atrodo ne itin kokybiškos. Bet įtariu, kad originalai – ypatingai gražūs ir gniaužiantys kvapą. Gaila, bet man nepatiko autorės stilius, pasirodė sausokas ir monotoniškas. Jei būčiau skaičiusi prieš beveik 10 metų, esu tikra, kad nuomonė būtų buvusi geresnė. O dabar gi jau turiu su kuo palyginti, deja, ne autorės naudai.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“

Po anksčiau skaitytos knygos N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ pasirodė labai lengva ir paprasta, iki skausmo nuspėjama. Ir vis tiek skaičiau, vis tiek norėjosi sužinoti kuo gi baigsis. Vadinasi, istorija paprasta, bet ne prasta.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ – pasakojimas apie tikslo siekimą

Šis romanas pasakoja Roberto Džeremio Koulo istoriją: nuo vaikystės iki brandos. R.Dž.Koulas turi dovaną pajusti žmogaus gyvybines galias, kurios nulemia jo viso gyvenimo pašaukimą – tapti gydytoju. O norint tapti gydytoju, reikia keliauti į Rytus ir mokytis pas Aviceną – taip nusprendžia mūsų jaunasis herojus. Ir atkakliai to siekia: paaukoja sotų ir gerai apmokamą po miestus keliaujančio barzdaskučio chirurgo karjerą, mylimą moterį, apsimeta tuo, kuo nėra, rizikuoja gyvybe. Nes už viso to slypi aukštesnis tikslas – mokytis medicinos. Jokios kliūtys nebaisios herojui siekiant savo tikslo. Kad savo tikslo pasiekia, aišku jau iš knygos pavadinimo, bet skaityti nuo to ne mažiau smalsu.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ – kelionių ir nuotykių knyga

Skaitant galima iš dalies įsivaizduoti, koks buvo XI a. Knygoje nemažai istorinių, kultūrinių, socialinių nuotrupų. Skaitytojų, kurie nors truputį domisi istorija, šis romanas nenustebins. Bet plačiajai auditorijai tikrai bus įdomu ir nauja. Bent jau mano diletantiškoms akims, istorinis fonas pasirodė pakankamai įtikinantis. Veikėjų meilės istorija tokia įtikinanti nepasirodė, sakyčiau pernelyg šiuolaikiška. Dar labai neįtikėjau istorija apie jaunojo gydytojo Karimo bėgiojimą rytais – labai jau primena XX a. Labai įdomu buvo skaityti apie žydus ir jų savipagalbos tinklą visuose kraštuose, ženklus, kuriais parodoma tai, ko negali pasakyti. Daug nuotykių, veiksmo. deja, turiu nuvilti tikrų istorijų gerbėjus - iš visų knygos veikėjų vienintelis tikrai egzistavęs asmuo - Avicena, o visi kiti veikėjai - išgalvoti.

N.Gordon „Gydytojas. Avicenos mokinys“ – smagus vasaros skaitinys

Kaip jau minėjau, romanas lengvai įtraukia, nepretenzingas, bet skaityti nėra nuobodu. Pasiėmus į paplūdimį, prie ežero/marių/tvenkinio laikas neprailgs. Nors į metų geriausias vargu ar pretenduoja. Jei pasitaikys bibliotekoje, prigriebsiu ir tęsinį.